Emocinis tėvų ir vaikų ryšys, sąveika ir komunikacija

Emocinio tėvų ir vaikų ryšio ypatumai

Vaikus su negalia auginančios šeimos bei dienos metu prižiūrinčios įstaigos suteikia įvairiapusę priežiūra, kokybišką maitinimą, rūpinasi palankiomis gyvenimo sąlygomis, vaikui reikalingų priemonių prieinamumu, patenkina jo materialius poreikius – tai yra tinkamas rūpinimasis. Tačiau yra pastebėta, kad nemažai tėvų mano, jog tinkamas rūpinimasis vaikų pirmaisiais gyvenimo metais susideda iš maitinimo, rengimo, migdymo bei higieniniai poreikių patenkinimo. Tačiau pasak mokslininkų – psichologų (Bowlby 2005, Brisch 2015, Alm, Molander 1999, Ruškus 2002) nuo pat pirmų dienų vaikui yra būtina ne tik materiali priežiūra.

Vaikui yra svarbus saugumo pojūtis, kurį jis gali jausti bendraudamas. Jo saugumą ir emocinį stabilumą užtikrina artimas emocinis ryšys su suaugusiuoju, kuris rūpinasi juo bei, suprasdamas „elgesio kalbą“, jautriai atliepia vaiko poreikiams.

Negalią turintys vaikai dažnai yra silpni ne tik fiziškai, bet jautrūs ir pažeidžiami emociniu – psichiniu atžvilgiu – jiems reikalingas ne tik fizinių, bet ir psichologinių poreikių patenkinimas.

K.Brisch kaip vieną svarbiausių žmogaus poreikių, giliai susijusiu su dvasiniu gyvenimu, įvardina patikimo vaikų ir tėvų vienų prie kitų prieraišumo sukūrimą ir palaikymą (Brisch, 2015).

Tvirtų emocinių ryšių sistemą jis laiko „būtinu žmogaus psichikos, jo nepakartojamos asmenybės ir dvasinės sveikatos vystymosi pagrindu“ (Brisch, 2015, p. 11). Būtent ši sistema vaiko sieloje tampa gilaus pasitikėjimo pasauliu pagrindu – jausmo, kuris ypatingai palankiai pasireiškia visą žmogaus gyvenimą.

Prieraišumo teorijos kūrėjas J.Bowlby prieraišumą tapatina su nematoma emocine gija, kuri sieja du žmones erdvėje ir laike. J.Bowlby mano, kad žmogus gimsta su genetiškai sąlygotu pasirengimu surasti artimą žmogų, kuris galės nepailstamai juo rūpintis ir ginti nuo visokių nelaimių. Pirmieji vaiko gyvenimo metai yra skirti emociniam ryšiui atsirasti, kur daug kas priklauso nuo suaugusio žmogaus, kuriam vaiko gerovė tampa gyvenimo būtinybė.

Palaipsniui ryšys tarp vaiko ir suaugusio tampa saugumo ir išgyvenimo audringoje gyvenimo jūroje garantu (Brisch, 2015).

Saugumo jausmas priskiriamas prie įgimtų (biologinių) poreikių ir yra gyvybiškai svarbus (Alm, Molander, 1999). Artumas tarp vaiko ir tėvų yra juntamas nepaisant laiko ir erdvės. K.Brisch pažymi, jog svarbu suprasti, kad emociniai prieraišumo ryšiai pagal savo prigimtį yra labai specifiški. Tai reiškia, kad žmogus, su kuriuo yra nusistovėjęs dvasinis ryšys, negali būti bet kuriuo momentu pakeistas kitu žmogumi (Brisch, 2015). Jo ilgimasi ir laukiama, artumas su juo suteikia daugiausiai teigiamų išgyvenimų. Būtent jam esant šalia, vaikas nurimsta, įtampa atslūgsta, vaiką aplanko laimės ir džiaugsmo jausmas dėl to, kad vėl galima būti kartu.

Emocinio ryšio tipai:

1. Patikimas (saugus) emocinis ryšys susiformuoja vaikui augant psichologinio saugumo zonoje, kai šalia beveik visada yra dėmesingas ir atliepiantis suaugęs – dažniausiai mama. Jai užtenka kantrybės ir dvasinių jėgų suprasti, kas sunkią minutę vyksta su jos vaiku ir surasti tinkamą išeitį palengvinant stresinę situaciją. Net jei mamai ne visuomet pavyksta suprasti, ko vaikas nori, jis jaučia jos troškimą suprasti jį. Toks teigiamas emocinis dalyvavimas geriausiu būdu padeda išgyventi stresą. Nežiūrint į nesėkmes, vidiniame vaiko pasaulyje auga pozityvi baimės ir bejėgiškumo įveikimo patirtis. Vaikas, su kuriuo žaidžiama, kalbama, kuris yra glostomas, jaučia, kad pasaulis ir žmonės yra malonūs ir patikimi.

2. Nesaugaus vengiančio emocinio ryšio tipas. Jeigu nuo pat pradžių į vaiko jausmus neatsakoma tinkamai, jei į pagalbos šauksmą jis negauna atsakymo, jis pripranta ir su laiku visai nustoja išreikšti laikas nuo laiko jam kylantį emocinio tėvų dalyvavimo poreikį, vis mažiau ima rodyti jausmus – vis tiek atsako nebus. Kai vaiku tinkamai nesirūpinama, jame auga nepasitikėjimas, įtarumas, baimė supančiai aplinkai, žmonėms. Vaikas įpranta slėpti savo jausmus ir emocinius poreikius, tėvų pagalbos prašymo norą, kurių pasireiškimai dažniausiai nesukeldavo tėvų palaikymo. Vaiko protestuojančių reakcijų, verksmo, siekio prisiglausti ir pasislėpti ant tėvų rankų aktyvus tramdymas suformuoja atitinkantį nesaugaus vengiančio emocinio ryšio tipą (vengiantis prieraišumas). Tačiau tuo pačiu tėvų akyse vaikas yra autonomiškas, patenkintas gyvenimu, jis gerai susitvarko, kai artimieji jį palieka su mažai pažįstamais žmonėmis. Tokiems vaikams nebūdinga nuotaikų kaita ar sunkumai skiriantis su tėvais. Tačiau šiuolaikiniai tyrimai parodė, kad šitie vaikai neturi vidinės ramybės ir išsiskyrimas su artimaisiais – jiems sunki užduotis. Taip pat, kaip ir tvirto emocinio ryšio su tėvais vaikai, jie išgyvena stresą išsiskyrimo su artimaisiais metu. Apie tai liudija objektyvūs parodymai: dažnėja pulsas, išsiskiria streso hormonai. Tačiau tokie vaikai išmoko slėpti streso požymius, tramdyti savo jausmų išraišką. Jie išmoko “įtikinti” tėvus, kad jų palaikymas yra nereikalingas, ir sėkmingai išmoko vaidinti role, kuri neatitinka jų vidinės būsenos – įtampos ir nerimo. Jiems tenka taip elgtis, kadangi ne kartą teko įsitikinti, kad tik toks elgesys yra sveikintinas tėvų: tik slepiant tėvų pagalbos ir artumo poreikį galima išvengti tėvų pykčio ir negatyvių reakcijų. Stresas, kurį patyria vaikas, nerasdamas pozityvaus pasireiškimo, nedingsta be pėdsakų, sukelia neigiamą efektą fiziniame lygmenyje. Dėl nuolatinės vidinės įtampos vaikas negali laisvai žaisti ir realizuoti savo pažintinį potencialą. Dėl didelio streso lygio imuninė sistema perkraunama ir jau po kelių darželio lankymo dienų vaikas suserga.

3. Nerimastingas emocinis ryšys (ambivalentiškas prieraišumas) pasireiškia prieštaringi elgesiu ir formuojasi dėl priešingų lūkesčių vaiko atžvilgiu. Besikreipiant pagalbos sudėtingose situacijose, vaikas gali sutikti tiek supratimą ir paguodą, tiek aštrų, šaltą atsaką, abejingumą ir nepriėmimą. Svarbiausia, kad jis niekada nežino iš anksto, kaip jo tėvai reaguos. Problema yra tame, kad kai mama ji ramina, vidinė pusiausvyra atsistato ir jis nustoja jausti stiprų palaikymo poreikį iš jos pusės. Bet kai mama čia pat ima pykti ir susierzina, vaikas vėl nuliūsta, išsigąsta, ir paguodos poreikis vėl išauga, prieraišumo sistema vėl tampa aktyvi. Vaikas su nerimastingu emociniu ryšiu palaipsniui išreiškia vis mažiau susidomėjimo tyrinėjant aplinkinį pasaulį. Tai susiję su tuo, kad jis daugeliu atveju negaudavo iš tėvų atitinkamo palaikymo, suaugę neskatina jo domėtis naujais dalykais. Pažintinis aktyvumas yra stabdomas ir jis negali pajausti džiaugsmo, kuris kyla tyrinėjant aplinką. Pirmaisiais gyvenimo metais jis patyrė, kad pasaulis yra gana pavojingas, ir sėdėti šalia mamos yra kur kas saugiau. Anksčiau išreikšdamas savarankumą ir patirdamas nesėkmes, jis patyrė, kad jį tuo pačiu metu guodžia ir atkalbinėja nuo tęsimo to, ką sumanė. Tokiu būdu vaiko aktyvumas prisitaiko prie tėvų lūkesčių sistemos.


Emocinio ryšio įtaka vaiko vystymuisi. Artimas emocinis ryšys, užtikrinantis saugumą, lemia įvairiapusį vaiko vystymasi. Vaikai geriausiai įsisavina tai kas nauja tuomet, kai emocinio artumo su suaugusiuoju poreikis yra visiškai patenkintas. Ir priešingai, kol vaikas jaučia baimę dėl nesaugumo ir bazinio pasitikėjimo pasauliu nebuvimo, jo prigimtinis smalsumas negali pasireikšti. Ši įgimta savybė tiesiog negali pasireikšti juntamo psichologinio diskomforto sąlygomis (Brisch, 2015).

Neįgaliųjų teisių konvencija deklaruoja pagarbą besivystantiems neįgalių vaikų gebėjimams (NTK, 2009, 3 str.). K.Alm ir L.Molander teigia, „kad vaiko jausmų vystymasis būtų kuo geresnis, reikia patenkinti dvi pagrindines sąlygas: vaikas turi turėti vieną arba du suaugusiuosius, prie kurių savo jausmais galėtų būti prisirišęs; vaikas turi jausti, kad yra tiems žmonėms svarbus“ (Alm, Molander, 1999). Asmenybės pozityvaus vystymosi prielaida – saugumo jausmas ir pasitikėjimas, besiformuojantys ankstyvoje vaikystėje. Artimas ryšys ir pojūtis, kad vaikas yra mylimas, juo rūpinamasi formuoja supratimą, kad jis yra vertas meilės, kad jo aplinkoje yra žmogus, kuriuo galima pasikliauti. Pasitikėjimo jausmas sustiprina ir skatina vystytis ir tobulėti.

Anglų kalba pateiktuose šaltiniuose (Bowlby 2005, Winkler 2000, Rossi 1990) prieraišumo reiškinys yra aiškinamas kaip dvikryptis: tėvų prieraišumas prie vaiko („Bonding“) ir vaiko prieraišumas prie tėvų („Attachment“). Tėvų prieraišumas – tai emocinis susiderinimas su vaiku ir reikiamos apsaugos ir nusiraminimo suteikimas, o vaikų prieraišumas reiškia, kad vaikas, ieškodamas saugumo ir nusiraminimo, kreipiasi į tam tikrą suaugusį. Tokiu būdu prieraišumas sujungia vaiko saugumo sistemą su tėvų apsaugos ir priežiūros sistema. Tuomet pasitikėjimas pasauliu bręsta vidiniame vaiko pasaulyje, sudarydamas patikimą pagrindą tolesniam vaiko vystymuisi (Brisch, 2015).

Sutrikusio intelekto vaikui dažnai stinga įsitikinimo, kad jis yra saugus. Todėl patikimo prieraišumo susiformavimas ankstyvoje vaikystėje yra ypatingai reikšmingas. Tėvai gali įtakoti tvirto emocinio ryšio su vaiku formavimąsi visų pirmą išmokę suprasti jo jausmus ir elgesį, o taip pat jautriai atliepti į prašymus pasikliaujant intuicija.


Emocinių ryšių sistemą ir mokymasis. Vaiko emocinė būsena ir siekis pažinti pasaulį yra tampriai susiję. Vis dažniau pasaulio mokslininkai (Campbell, 2003) ima vartoti terminą „emocijų rezervuaras“. Kai vaikų emocijų rezervuaras pilnas, gali skleistis vaiko geriausios savybės ir gebėjimai. Pirmaisiais vaiko gyvenimo metais už šio rezervuaro užpildymą atsakingi tėvai. Vaiko elgesys yra vaiko rezervuaro talpos užpildymo rodiklis. R.Campbell teigia, kad emocijų rezervuaras užpildomas trimis pagrindiniais vienas kitą papildančiais būdais: 1) meilės įrodymas per akių kontaktą; 2) fizinį kontaktą; 3) sutelktą dėmesį (Campbell, 2003).

K.Brish taip pat rašo, kad „emocinio ryšio poreikis ir noras pažinti pasaulį yra tarpusavyje susiję ir aktyvioje būsenoje gali būti tik paeiliui“ (Brisch, 2015, p. 31). Tai reiškia, kad vaikas tik tuomet gali būti aktyvus, susikaupti ir ramiai žaisti, kai jis nejaučia tėvų palaikymo poreikio, tai yra kai prieraišumo poreikis yra pilnai patenkintas ir visa sistema yra pasyvioje būsenoje. Prieraišumo santykių susiformavimas prieš mokymosi etapą yra reikšmingas visais vaikų amžiaus periodais. Vaikai, kurių emocinio palaikymo poreikis yra labai aukštas, negali pakankamai susikaupti ties mokymosi užduotimi ir dėmesingai įsisavinti informacijos. Jų negali sudominti žaidimas ar mokymosi užduotis, kuomet yra jaučiama baimė ar prieraišumo sistema yra aktyvuota. Tuo metu aiškiai dominuoja noras būti šalia emociškai artimo žmogaus ir jausti jo palaikymą. Rami būsena, vidinė pusiausvyra, pozityvus emocinis nusiteikimas vėl leidžia domėtis išoriniu pasauliu. Tai reiškia, kad vaikų vystymąsi įtakoja tvirti emociniai ryšiai ne tik su tėvais, bet ir su kitais suaugusiais, kurie dalyvauja jo mokyme. Mokymosi sėkmę lemia tvirtas emocinis ryšys.

mg. Nadežda Kiseliova-Žukovska