Tėvų įgalinimas. Kompetencijos stiprinimas. Tėvų gebėjimas atliepti vaiko poreikiams turi didelę reikšmę. Sėkmingi pavyzdžiai didina tėvų kompetentingumą. Ir priešingai – nesėkmingi bandymai padėti nerimstančiam vaikui augina nepasitikėjimo savimi jausmą. (K.Brisch, 2015). Tėvai išgyvena baimę, įtampą ir dėl to tampa dar labiau sunerimę, nepasitikintys savimi ir sudirgę. Negatyvūs jausmai persiduoda vaikui ir susidaro uždaras ratas. Tokiu atveju visų pirma tėvai turėtų susirasti būdą nusiraminti, atstatyti vidinę pusiausvyrą ir tada stengtis padėti vaikui.
Neretai sudėtingais atvejais yra siekiama specialistų, dirbančių vaiko gerovės srityje, pagalbos. Suteiktas abipusis palaikymas ir pagalba pastiprins tiek tėvus, tiek vaikus ir jų tarpusavio ryšį. J.Ruškus mini Vakarų Europos šalyse, JAV įgyvendinamą „tėvų ir specialistų partnerystės modelį, kuris remiasi supratimu, kad tėvai ir specialistai yra lygiaverčiai partneriai bei sprendimų priėmėjai“ (Ruškus, 2002, p. 180). Tėvų įtraukimas į pagalbos vaikui procesą teigiamai veikia tėvų ir vaiko ryšį: mažina vaikų stresą, tėvų baimę, didina vaiko pasitikėjimą savimi ir aplinka, padeda užsimegzti artimam tarpusavio ryšiui, suteikia emocinį stabilumą, gerina elgesį.
Tėvai, remdamiesi specialistų perteiktais vaikų elgesio valdymo modeliais, atgauna asmeninę kompetenciją, gali sėkmingai atliepti vaiko poreikiams. Vaiko poreikių patenkinimas padeda įveikti stresą, mažina įtampą. Vaikas mokosi savarankiai įveikti sudėtingas situacijas. Ir kuo stipriau vaikas ima jausti, kad jis ne vienas, kad jam norima padėti, tuo labiau mažėja baimė ir įtampa, tėvų artumas mokina pozityviai išgyventi sunkius jausmus.
Pozityvus požiūris. Dažnai kasdienių rūpesčių sūkuryje tėvai ima pastebėti tai, kas negero atsitinka su jų vaiku – jo destruktyvų elgesį, blogą nuotaiką. Tačiau dažnai tai tetrunka kelias akimirkas, o negerumas yra sąlyginis. K. Brisch‘as rašo, kad nelaimė – tai ne absoliuti sąvoka, ji priklauso nuo požiūrio ir yra kintanti. Dienos metu tarp tėvų ir vaiko atsitinka ir daug pozityvių akimirkų, kuomet vaikas džiaugiasi, išreiškia savo geras savybes, stiprias charakterio puses. K.Brisch‘as pabrėžia, kad tėvams labai naudinga sąmoningai mokytis pastebėti laimingus momentus ir rekomenduoja nuolat klausti savęs:
„Kas gero vyko šiandien su mano vaiku? Kokias laimingas akimirkas šiandien jis pergyveno? Kas jį pradžiugino? Kuo vaikas pradžiugino mane? Kokiais žodžiais aš galiu apibūdinti savo vaiką? Kokios kasdienos situacijos tai iliustruoja?“
Pozityvus požiūris į vaiką formuoja darnius santykius su juo, o esant sunkioms situacijoms, padeda labiau suprasti vaiką ir lengviau spręsti iškilusias problemas. K.Brisch‘as taip pat pataria apmąstyti „nelaimingas“ situacijas, paklausiant savęs:
„Kas buvo nelabai sėkminga, kuomet tėvai jautėsi nelaimingi dėl vaiko? Dėl ko kilo nesutarimai, kuomet jie nežinojo ką daryti ir jautėsi vieniši?“ (Brisch, 2015, p. 129)
Kokias negatyvias vidines nuostatas iškelia ši situacija? Kokiomis pozityviomis vidinėmis nuostatomis jas galima pakeisti?
Tokiu būdu į situaciją bandoma pažvelgti kiek atsitolinus. Žvelgiant per atstumą, detaliai analizuojant, emocinė įtampa sumažėja ir situacija pasimato „kitu kampu“, gal net su humoro dalimi. Kitu atveju nelaimingi momentai gali tapti nepakeliama našta ir savimi uždengti visą, kas pozityvu. Tada tėvai bendraudami su vaiku patiria vis mažiau džiaugsmo. Viskas apsunksta ir gyvenimas nedžiugina, gali kilti nenoro gyventi mintys – tai pogimdyvinės depresijos simptomai. Tokiu atveju reikalinga profesionali specialistų pagalba.
Stiprinant tėvų gebėjimą pozityviai žvelgti į vaiką ir vertinti jo pasiekimus, skatinant tarpasmeninę komunikaciją per žaidimą, muzikinę sąveiką, stiprinamas tėvo – vaiko ryšys.
Mg. Nadežda Kiseliova-Žukovska