Muzikos terapijos užsiėmimo metu naudojami muzikos terapijos metodai padedantys stiprinti tėvų ir vaiko emocinį ryšį, tarpusavio sąveiką ir komunikaciją, suteikiantys teigiamų emocijų išgyvenimą, pasitenkinimą ir padedantys besiformuoti pozityviam tėvų požiūriui į esamą situaciją ir į vaiką. Tai yra: atkūrimas, improvizacija, muzikinis vaiko kalbinimas, muzikos klausimasis, kompozicija bei muzikiniai žaidimai, pirštų žaidimai, judėjimas pagal muziką, istorijos kūrimas.
Muzikos atkūrimas – tai dainų dainavimas bei nesudėtingų muzikos kūrinių (lietuvių liaudies šokių muzikos) atlikimas pritariant įvairiais muzikos instrumentais. Žinomos muzikos dainavimas ir grojimas suteikia saugumo, pasitikėjimo aplinka bei savo gebėjimais jausmą, leidžia atsipalaiduoti ir pajausti bendro muzikavimo smagumą. Tai padeda apjunti šeimos narius, grupės dalyvius, suteikia džiaugsmo. J.Šinkūnienė pastebi, kad „muzika – vienintelė meno rūšis, kuri visiems neįgaliesiems, nepriklausomai nuo specialių poreikių ypatumų, leidžia kontaktuoti su tikromis meno vertybėmis, turtindama emocinę patirtį, suteikdama dvasinės stiprybės“ (Šinkūnienė, 2012, p. 184).
Akivaizdus vaiku įsitraukimas ir pasitenkinimas muzikuojant kartu su tėvais. Pozityvi patirtis padeda kurti harmoningus tarpusavio ryšius. Muzika motyvuoja stengtis – išlaikyti ir pagroti patinkančiu instrumentu, ištarti garsą, prisiminti dainos žodžius. Pažystamų vaikiškų dainų dainavimas padeda išgauti vaiko vokalinį atsaką, įtraukti jį į muzikinę sąveiką. Išmokimas groti įvairiais instrumentais didina vaikų pasitikėjimą savimi. Teigiama motyvacijos kupina mokymosi patirtis gali būti perkeliama į kitas nemuzikines sritis – kyla motyvacija mokytis, gerėja dėmesys ir koncentracija. Dainų dainavimas ar muzikinių kūrinių grojimas gali peraugti į muzikinę improvizaciją. Jų pagrindu gali būti kuriami muzikiniai žaidimai, skatinantys komunikaciją.
Interaktyvi muzikos improvizacija. Šeimos nariai laisvai pasirenka muzikos instrumentus ir atlieka laisvą arba teminę muzikos improvizaciją. Muzikiniai žaidimai ir improvizacija padeda vystyti sąveikos, komunikacinius ir socialinius įgūdžius. Gyvai atliekama muzikos improvizacija įgalina vaikus ir šeimas sąveikauti tarpusavyje, bendrauti, pelnyti pasitikėjimą ar pasijausti geriau. Tai yra neįtikėtinai apdovanojanti, daug pasitenkinimo teikianti patirtis (Oldfield, 2008). Muzikuojant drauge skatinama muzikinė saviraiška, žaidimas, kūrybiškumas. Muzikavimas gali būti naudingas stiprinant pasitikėjimą savimi, gebėjimą būti aktyviais, imtis iniciatyvos, siūlyti idėjas, o taip pat stiprinama komunikacija porose ir grupėje, buvimo grupės dalimi pojūtis, gebėjimas prisiderinti, bendros krypties, eiliškumo sekimas, kitų dalyvių toleravimas, dalinimasis, bendradarbiavimas. Muzikavimas poroje skatina tarpasmeninį dialogą, kuris gali būti smagus. Terapeuto muzikai čia skiriamas svarbus tėvų ir vaiko poros „palaikančiojo“ vaidmuo. Grojimas solo suteikia individualios išraiškos galimybę ir pojūtį, kad esi išgirstas, suprastas ir pripažintas. Muzikos terapijos užsiėmimuose yra siekiama išlaikyti pusiausvyrą tarp bendro ir individualaus grojimo, tarp muzikavimo ir dialogo (Hasler, 2008).
H.Loth savo praktikoje remiasi M.Sheridan aprašytais vaikų socialinio žaidimo tipais, kurie, esant normaliam vaiko vystymuisi, pasireiškia kūdikystės ir ankstyvosios vaikystės metu. Tai yra žaidimas su savimi, kitų žaidimo stebėjimas, paralelinis žaidimas, asociatyvus žaidimas ir bendradarbiaujantis žaidimas. Visi šie žaidimo aspektai gali būti patirti muzikos terapijos užsiėmimo šeimai metu. Muzikos terapijos veiklų lankstumas, improvizacinis pagrindas ir siekis adaptuoti veiklas pagal vaiką suteikia galimybę laisvai judėti tarp skirtingų žaidimo tipų (Loth, 2008).
Interaktyvios muzikos improvizacijos metu vaikai gali įgyti pozityvią kontroliavimo patirtį ir tuo pačiu palaipsniui mokytis priimti užsiėmimo struktūros teikiamus apribojimus (Oldfield, 2008) ar pasiūlymus. Kai kurie vaikai, žaisdami su tėvais, mėgsta atlikti mokytojo vaidmenį. Tokiu būdu jie gali pajausti, kad taip pat turi įgūdžių, kuriais gali dalintis (Davies, 2008). Vaiko vystymosi poreikis skatina vaikus siekti nepriklausomybės. Muzikavimo metu jie gali atrasti savitą, skirtingą nuo tėvų, muzikinę kalbą. Tėvai iš šalies stebėdami vaiko grojimą su terapeutu gali pamatyti ir pasidžiaugti įgūdžiais, kuriuos rodo jų vaikas grodamas ir sąveikaudamas. Tėvai ima didžiuotis vaiku, nepaisant jo sunkumų. Tai stiprina jų tarpusavio santykius ir didina tėvų pasitikėjimą savimi.
Muzikinis vaiko kalbinimas. Gyvai atliekamas į vaiką nukreiptas dainavimas veikia raminančiai, suteikia saugumo, stabilumo pojūtį, padeda užsimegzti patikimam prieraišumo ryšiui. Dainavimo metu vaikas atsipalaiduoja, ilgiau išlaiko dėmesį, reaguoja judesiais. Dainuojama aukštesniu balsu, švelniai, muzikos tempą derinant su vaiko kvėpavimo tempu. Naudojamos lyrinio pobūdžio slenkančios krypties melodinės linijos, paprasta harmonija, pastovūs ritmai, pasikartojantys motyvai. Muzikinė medžiaga neapkrauta – dainuojama balsu solo arba pritariant vienam instrumentui. Mamos balsas, kurį vaikas girdėjo dar būdamas įsčiose, jam yra ypatingai svarbus, kaip ir artumas su mama, buvimas jos glėbyje, jos kvapo pojūtis, girdėtos dainos (Flower, 2008). Dainavimo atlikimas: greitis ir garsumas, – pritaikomi pagal vaiko kvėpavimą ir būseną. Tokiu būdu mama gali kurti ryšį su vaiku įprastu, bet tuo pačiu ir unikaliu būdu per mamos ir vaiko patirtį.
S.O‘Gorman atliktas tyrimas (O‘Gorman, 2007) rodo, kad vaikai teikia pirmenybę į vaiką nukreiptam dainavimui lyginant su kalba, nukreipta į vaiką. Tai rodo muzikinės tėvų ir vaiko sąveikos svarbą. Į vaiką nukreiptas dainavimas padeda vaikui ir tėvams susiderinti tarpusavyje tame lygyje, kur jie gali pradėti vystyti bendravimo santykius. Muzikinis kalbinimas suteikia daug teigiamų emocijų, skatina vaiko emocinį ir garsinį atsaką, susieja jį jausmais su jam reikšmingu asmeniu. Dainuojant gyvai lanksčiai reaguojama į vaiko reakcijas – veido mimiką, judesius, elgesį ir prisiderinama prie atsako. Muzikinis kalbinimas gali vykti ir grojant muzikos instrumentais. Tėvai gali paskatinti vaiko muzikinį įsitraukimą suteikdami „erdvę“ jo saviraiškai, komunikacijai, kūrybiškumui.
Neverbalinė muzikos terapijos prigimtis per vaiko grojimą atskleidžia tėvams ir terapeutui, kaip vaikas norėtų, kad su juo būtų komunikuojama (Salkeld, 2008). Stebėdami ir prisiderindami, atkartodami jo vokalizacijas ar grojamus garsus, grojimo būdą, judesius, grojimo instrumentu būdą tėvai ima bendrauti muzikine vaiko kalba. Tokiu būdu užmezgamas dialogas ypač naudingas šeimoms, patiriančioms negatyvius sąveikos modelius, negebančioms atpažinti gerų vienas kito savybių. Dalinimasis per muziką išreiškiamomis emocijomis apjungia, palaikoma muzikinę komunikaciją: „mes kalbame viena kalba, vienu ritmu, esame vienoje melodijos tėkmėje – esame viena“. Muzikavimo metu vaikas patiria, kad jis yra išgirstas, jo bendravimo būdas yra pripažįstamas ir vertinamas. Ši sąveika suteikia pozityvų rezultatą abiems, lyginant su ketinimu siekti įsivaizduojamų rezultatų ir fokusuoti dėmesį ties tuo, ką vaikas daro netinkamai. Komunikacinė veikla, paremta natūraliu lygiavertiškumo principu, suteikia saviraiškos laisvę „pateikti daugybę teisingų atsakymų“ ir išgirsti kiekvieno balsą (Šinkūnienė, 2015, p. 100).
Muzikinis kalbinimas savo prigimtimi artimas žaidimui, dėl to yra ypač tinkama sąveikos su neįgaliais vaikais forma. Žaidimas ir grojimas daugelyje kalbų įvardinamas tuo pačiu žodžiu, yra tos pačios kilmės. Vaikas į muzikinį kalbinimą atsiliepia aktyviai reaguodamas. Muzika suteikia teigiamas emocijas, harmonijos ir grožio išgyvenimą, motyvuoja aktyviai dalyvauti. Vaikams, turintiems komunikacijos sunkumų, muzikinis kalbinimas ir iš jo kylanti interaktyvi improvizacija padeda įsitraukti į neverbalinę ir verbalinę muzikinę sąveiką ir komunikaciją, įveikti bendravimo sunkumus. Muzikavimas skatina naudoti balsą ir vystyti jo galimybes dainų ir improvizuoto vokalinio apsikeitimo pagalba. Muzikinės komunikacijos procese yra svarbi muzikinės raiškos prasmė, t.y. asmens perteikiamos būsenos išraiška. Pagrindinis muzikinio proceso interpretavimo kriterijus yra tai jog klaidingų garsų ar judesių nėra. Svarbu tai, kad aktyvioje komunikacinėje veikloje perteikdamas asmenines emocijas, atrasdamas sau naujas patirtis asmuo suvokia ir kartu išsilaisvina nuo priverstinio pasyvumo (Šinkūnienė, 2015).
Klausimasis – tai pasirinktos ar parenkamos muzikos klausimasis su tam tikru konkrečiu tikslu. Pvz. lopšinių klausimasis veikia raminančiai, atpalaiduoja, suteikia saugią aplinką, skatina saugaus emocinio ryšio kūrimąsi.Patinkančios muzikos klausimasis skatina judėti (linguoti, sūpuoti vaiką), tėvo – vaiko poroje vyksta pasidalinimas teigiamomis emocijomis, dalyvavimas bendroje veikloje teikia malonumą.
Muzika ir judesys. Judėjimas pagal muziką vaikams padeda atrasti jų šokantį kūną (Harvat, O‘Neill, 2008). Vaikai gali eksperimentuoti atlikdami įvairius judesius, jautriai atliepti muzikai, kurti santykį per muziką ir judesį su kitais užsiėmimo dalyviais. Muzikos terapeutas gali pastiprinti vaikų išraišką palaikydamas judėjimą muzikine improvizacija. Pasak J.Šinkūnienės, muzika ir judesys – galinga komunikacijos priemonė. Krypties ypatumai, „judesio elementai gali išreikšti skirtingus požiūrius, priežastis, tikslus ir ketinimus“. Bendraujant judesiu atsiranda savojo aš suvokimas, tarpusavio pasitikėjimas, teigiama emocinė priklausomybė. „Emocinio komunikacinio ryšio pagrindu įgyjamas pasididžiavimo savimi ir užtikrintumo jausmas“ (Šinkūnienė, 2015, p. 187). Judėjimas kaip bendra veikla apjungia grupės dalyvius, yra dalinamasi išgyvenamais malonumo, džiaugsmo jausmais, dalyvių savitumu per judesio išraišką.
Vaikams su motorinių įgūdžių sutrikimais į muzikavimą gali būti įtraukti fizinių parametrų stiprinimo tikslai. Grojimas muzikos instrumentais lavina smulkiąją motoriką, aktyvina abiejų smegenų pusrutulių veiklą. Muzika skatina ritmiškai judėti, šokti, stimuliuoja muzikos charakterio išraišką įvairiais judesiais. Grojimas instrumentais gali virsti šokiu. Įvairių priemonių naudojimas: skarelių, juostelių, balionų, kamuolių,- šią veiklą daro ypač patrauklia, suteikia meninę – estetinę išraiškos formą.
Pirštų žaidimai lavina smulkiąją motoriką, kalbinius įgūdžius, atmintį, koncentraciją, vaizduotę. Tuo pačiu tai yra komunikacijos priemonė žaidžiant drauge su tėvais, bendra apjungianti veikla. Komunikuojama ne tik žodine kalba, bet ir judesiais. Kalba ir dainavimas nukreipti į vaiką, žaidimo forma, vystymasį skatinantys momentai patenkina vaiko esminius poreikius.
Muzikos terapijoje naudojami muzikos terapijos metodai siekiant elgsenos pokyčių. Žinomų dainelių atlikimas, jų pasikartojantys elementai, pastovus ritmas sukuria nuspėjamą, saugią, raminančią aplinką. Saugus pagrindas padeda atkurti patikimo prieraišumo ryšį. Pažystamos aplinkos pojūtis malšina stresą, verksmą. Teigiamos emocijos, malonumo išgyvenimas mažina skausmą. Muzika čia – tarpininkas, per kurį palaikoma jungtis, vystomas tarpusavio pasitikėjimas, susiderinami buvę prarasti santykiai, atkuriamas gebėjimas žaisti.
Atitinkamo pobūdžio muzika padeda sureguliuoti ir stimuliuoti emocinę būseną: atpalaiduoti, nuraminti arba suaktyvinti. T.Drake aprašo jos naudojamus dainavimo būdus: „muzikuojama įsijaučiant į gyvą ir linksmą atlikimą su ryškiomis nujautimo, frazavimo ir užbaigimo užuominomis“, „naudojami raminantis minkštas balso tonas“, „atspindimi liūdesio ar praradimo jausmai“ (Drake, 2008, p. 42).
Dainavimo priderinimas, parenkant tinkamą aukštį, tempą, pažystamą muzikinį kūrinėlį, – palengvina vaikų dalyvavimą. Melodijos ir harmonijos paprastumas, pasikartojimai taip pat svarbūs palengvinant ryšį tarp tėvų ir vaikų. Tam, kad pirmų sesijų metu sumažinti pykčio galimybę dėl muzikos nežinojimo, gali būti atliekama pažystama daina.
Padidinto streso būsenoje gali pasireikšti negatyvus elgesys, ir muzikos pagalba gali būti tyrinėjami alternatyvūs reagavimo būdai. Muzika gali suteikti erdvė pykčio, kraštutinių emocinių būsenų išraiškai bei jų sureguliavimui. Iškilusio pykčio tyrinėjimas improvizuotos muzikos pagalba yra tarsi nesutarimo nutraukimas, kuris abipusio susiderinimo metu išlaisvina harmoniją ar kūdikio nepatenkintų poreikių lūkestį. Ryšio sukūrimas tarp jausmų ir poreikių įtakoja elgesio pokyčius (Hasler, 2008, p.167, p. 171). Pasidalinus jausmais muzikos ir pokalbio pagalba, jie tampa saugūs.
Istorijos kūrimas – taimuzikinių istorijų kūrimas pasitelkiant laisvą muzikinių instrumentų naudojimą, kalbėjimą, dainavimą ir judesį terapeutui akomponuojant, iliustruojant, sekant vaiko siūlomą kūrybinę kryptį ar inicijuojant dramatinį istorijos vystymąsi, vedant prie tinkamos išvados ir istorijos pabaigos. Vaikai, būdami muzikinės istorijos pasakotojais, vedančiaisiais lyderiais, sutikdami palaikymą ir pastiprinimą terapeutui atkartojant vaiko siūlomas idėjas, įgyja pasitikėjimo savimi. Istorijos sekimui gali būti naudojamos pirštų lėlės, ypač su mažais vaikais. Jos gali simbolizuoti skirtingus jausmus, netiesiogiai perteikti tėvams kažką svarbaus apie vaiką. Kiekvieną veikėją gali lydėti atitinkama charakteringa muzika. Istorijos pabaigoje galima vaiko paklausti, ar vienas veikėjas norėtų kažką pasakyti kitam veikėjui.
Oldfield ir Franke pastebi, kad „vaiko improvizuotų istorijų stebėjimas ir analizavimas gali padėti pažvelgti į vaiko vidinį pasaulį, į jo santykių su kitais suvokimą“ (Davies, 2008, p. 133). Istorijos kūrimas padeda atgaminti sudėtingus įvykius ar jausmus, leidžia priimti šalia esančio supratimą ir užuojautą, įsileisti jį į skaudžią patirtį ir priimti palaikymą – kartu užbaigti istoriją.
S.Howden dalinasi, kad savo darbe dažnai naudoja improvizuotas dainų istorijas, skatindama vaikus vystyti pasaką jų pasirinkta kryptimi. Terapeutė savo dalyvavimu skatina vaikus dainuoti apie svarbius dalykus. Tokių istorijų dėka gali iškilti anksčiau nepasirodžiusios emocijos. Netiesiogiai gali pasireikšti nerimas, kaip traumos, kurią jie yra patyrę, pasekmė. Muzikinių priemonių pagalba į turinį gali būti įterpiamos emocijos, jei jų yra vengiama. Tokiu būdu vaikas gali atkurti ryšį tarp savo emocijų ir giluminių pergyvenimų. Palaipsniui užsiėmimų eigoje „sukuriamas verbalinis ryšys tarp muzikos, patyrimų ir jausmų“. Muzikinio vaidinimo pagalba galima išbandyti įvairius charakteringus vaidmenys tyrinėjant įvairius santykių su kitais būdus (Howden, 2008, p.108, p. 110).
Psichologė F.Brenninkmeyer pastebėjo, kad muzikinių istorijų kūrimas gali padėti atskleisti prisirišimo ryšio sunkumus – vaikams su prisirišimo sunkumais nepavyksta sukurti laimingos pabaigos. (Salkeld, 2008). C.E.Salkeld pastebi, kad istorijos pasakojimas trečiuoju asmeniu vaikui yra saugesnis. Jis perkeltine prasme dalinasi savo baimėmis ir nerimu, efektyviau atgamina negatyvią patirtį, kuri vėliau gali būti aptarta su tėvais (Salkeld, 2008). Tai taip pat galimybė saugiai patirti tėvų supratimą ir užuojauta.
Aktyvios muzikos terapijos į tarpusavio sąveiką orientuotų metodų naudojimas gali padėti vystyti sveiką tėvų – vaiko prisirišimo procesą, suteikti adekvatų žmogišką kontaktą, skatinti bendravimą, sureguliuoti emocijas. Užsiėmimo metu kuriamas tėvų – vaikų patikimas prieraišumo ryšys, perimami bei įtvirtinami pozityvūs elgesio modeliai, sąveikos būdai. Naudojamos konkrečios veiklos ir muzikiniai žaidimai: parinkimas vienas kitam instrumentų ir gebėjimas priimti pasiūlymą, dalinimasis instrumentu nesiekiant kontroliuoti, leidimas tėvams nustatyti žaidimo taisykles ir jas sekti, grojimas iš eilės instrumentais, kreipimasis į tėvus siekiant susiraminti, norint gauti patinkantį instrumentą, – leidžia grįžti į ankstyvos vaikystės mamos ir vaiko žaidimą ir stiprinti jų sąveiką.
Vietoj instruktavimo yra pasirenkamas subtilaus modeliavimo metodas – tėvams perteikiama pozityvi santykių kūrimo, bendravimo patirtis, palaipsniui tėvams perimant vedančiąją rolę sąveikoje su vaiku. Tėvai, dalyvaujantys užsiėmime kviečiami jaustis laisvai ir daryti tai, ką jie mano esą teisinga. A.Oldfield pastebi, kad yra naudinga pakviesti tėvus groti instrumentais – tėvai patyria malonumą, vaikai mato juos besimėgaujančius grojimu, mato, kad jie dalyvauja kartu (Oldfield, 2008). Tėvų buvimas šalia, palaikymas, dėmesys, bendravimas per muziką, bendras muzikavimas/ žaidimas, pasidalinimas prasmėmis, patiriamu džiaugsmu, malonumu yra labai reikšmingi vaikui, jo savijautai bei vystymuisi, naujų gebėjimų įgijimui bei plėtojimui. Tėvams dalyvaujant muzikos terapijos užsiėmime vaikai turi galimybe pasidalinti jų juntamu pasitenkinimu su tėvais, apkabinti juos arba aplinkai esant nepažiniai ir bauginančiai, ieškoti nusiraminimo jų glėbyje. Tėvai, stebėdami vaiko susidomėjimą muzikavimu, jo pasiekimus, išgyvenamą malonumą – taip pat jaučia malonumą. Juos džiugina dalykai, kuriuos pavyksta atlikti jų vaikui, pasiekta pažanga patvirtina vaiko gebėjimą bendrauti, mokytis.
H.Loth aprašo modeliavimo metodo taikymo naudingumą tėvams: auga pasitikėjimas elgiantis su vaiku, įgyjamos naudingos žinios ir bendravimo per žaidimą/ muzikavimą patirtis, bendraujama kitokia neverbaline kalba, pasisemiama papildomų muzikos panaudojimo galimybių namuose (Loth, 2008).
Užsiėmimų metu naudojamas dalyvių pasirinkimų eiliškumo principas moko išlaukti savo eilės, suteikiant galimybę dalyvauti kitiems, susitarti, ugdyti pasitikėjimą kitais, išklausyti ir gerbti kitų pasirinkimus, sekti jų muzikinėmis idėjomis ir tuo pačiu suteikia iniciatyvumo galimybę, laisvės ir teisingumo pojūtį, moko būti aktyviam, kūrybingam, lavina bendradarbiavimo įgūdžius, moko pažinti save. Tai taip pat galimybė pasireikšti kiekvieno muzikinei asmenybei, patirti kiekvieną kaip atskirą individą, išgirsti ir įsiklausyti į individualų balsą ir mokytis jautriai atliepti, susiderinti tarpusavyje (Harvat, O‘Neill, 2008).
Ypatingo pageidavimo galimybę užsiėmimo pabaigoje yra kaip apdovanojimas. Tai sėkmingo užsiėmimo darbo rezultatas. Pasirinkimą išpildantis vaikas pats save apdovanoja ir gauna aplinkos palaikymą. Tai pastiprina vaiko savęs vertinimą, pažangą ir ryšį su aplinka.
Šeimos terapijos esmę sudaro ne tik skirtingų šeimos narių dalyvavimas, bet ir tai, kaip jie mąsto, kaip yra išsidėstę kabinete, kokius pasirenka ar vienas kitam parenka instrumentus, kaip jais groja. Išvardinti požymiai gali atspindėti charakteringas dalyvių savybes, būti nežodiniu pranešimu aplinkiniams, neverbalinės komunikacijos ženklais, kurie keičiantis ir besivystant procesui taip pat kinta.
Jausmų „paleidimo“ metodas. Šeimoms jausmų ventiliavimo galimybė subtilios ir saugios muzikos pagrindu gali būti labai naudinga. M.Pavlicevic sako, kad viena esminių terapinės erdvės funkcijų – suteikti klientui pakankamai saugią terpę, kurioje jis galėtų surizikuoti pasijausti nesaugiai (Salkeld, 2008). Taigi, tokia pagalba gali būti naudinga aplinkoje, kurioje klientas jau jaučiasi saugus. Muzikos terapijos užsiėmimo metu muziką gali būti naudojama kaip priemonė, padedanti išreikšti sudėtingus jausmus, atgauti savo balsą. J.Šinkūnienė pastebi, kad „dėl savo dinamiškos struktūros muzika gali išreikšti patį gyviausią it tikriausią patyrimą, kurio neįmanoma perteikti kalba“ (Šinkūnienė, 2012, p. 178). Muzika gali padėti išlaisvinti užgniaužtus ir nutildytus jausmus, juos tyrinėti be baimės būti nepriimtam, sukelti atvirą diskusiją apie juos arba gali padėti „išgroti ir „paleisti“ jausmus, kurie negali būti išsakyti žodžiais. Muzikinė išraiška ir turinys gali būti savipakankami ir padėti asmenims judėti pirmyn jų santykiuose, susitaikyti ir priimti esamus jausmus ar paleisti emocijas. Asmuo gebantis įsiklausyti į save, geba įsiklausyti ir į kitą.
Muzikos terapija gali būti stipriu pagalbos įrankiu patyrusiems traumą. Tėvų, auginančių neįgalų vaiką izoliacijos jausmas, poreikis būti išgirstam ir įvertintam – svarbios temos, kurios gali būti tyrinėjamos užsiėmimo metu. S.Howden aprašydama savo darbo patirtį pastebi, kad vaikams ir tėvams dirbantiems su traumine patirtimi, galvojantiems apie sunkumus, muzikos terapija gali būti atokvėpio salele. Terapeutė pastebi, koks didelis gali būti šeimų poreikis patirti „pozityvią, sveiką ir, nepaisant sunkumų, linksmą ir nerūpestingą sąveiką, atitraukiančią nuo rūpesčių“ (Howden, 2008, p. 119). Stresinių situacijų šeimoje metu, susitikimas muzikoje gali būti vienintele erdve, kur vyksta pozityvus šeimos narių tarpusavio dalyvavimas (Drake, 2008). Muzikinės improvizacijos ar muzikinio žaidimo suteikiama galimybė tai patirti gali būti labai naudinga.
Muzikos terapijos metodai, nukreipti į vaiko ir tėvų emocinio ryšio stiprinimą, esminių vaiko poreikių tenkinimą, vystymosi skatinimą teigiamai veikia tarpusavio sąveiką ir komunikaciją, suteikia reikšmingų patirčių bei malonių išgyvenimų.