Muzikos terapijos šeimai poveikis

Muzikinės sąveikos ir terapinių tarpasmeninių santykių įtakoje stebimas sekantis muzikos terapijos šeimai poveikis:

Muzika ir muzikavimas sudomina ir motyvuoja, suteikia galimybę šeimos nariams įsitraukti į bendrą muzikavimą ir išreikšti save per grojimą;
Muzikavimas skatina tėvų ir vaikų santykių ir komunikacijos vystymasi (muzikos priemonių pagalba), stiprinamas emocinis ryšys – vaikas jaučiasi saugus, išgirstas, suprastas;
Vaikas, jaučiantis tėvų palaikymą ir atliepimą, nurimsta: mažėja arba išnyksta elgesio ir emocijų, mokymosi sutrikimai.
Stimuliuojamas vystymasis: vaikas ima labiau pasitikėti savimi bei aplinka, ja domėtis, sąveikauti, žaisti/ groti, bendrauti, kurti bei dalintis, vystosi vaiko komunikaciniai, socialiniai ir bendradarbiavimo gebėjimai, ilgėja įsitraukimo į veiklą laikas, gerėja dėmesys ir koncentracija.
Padeda atrasti naujų komunikacijos būdų per grojimą/ žaidimą. Vaikas mokomas priimti pasiūlymus ir nurodymus iš suaugusių.
Suteikiamas asmeninio efektyvumo ir pasiekimų pojūtis.
Formuojamas tėvų pozityvus žvilgsnis į vaiką pastebint jo stipriąsias puses, naujus įgūdžius, pažangą, siekiama vaiką pagirti, paskatinti savo dėmesiu. Tėvai ima labiau koncentruotis ties vaiko gebėjimais, nei negalia.
Palaikymas ir paskatinimas vysto jautrumą, pastabumą bei teigiamą vienas kito vertinimą.
Įtvirtinami teigiami elgesio modeliai, stiprinami tėvų santykių kūrimo ir sąveikos su vaiku įgūdžiai, įgyjamas pasitikėjimas ir galia. Pastebint pozityvius tėvystės įgūdžių pasireiškimus stiprinamas tėvų savęs vertinimas bei savimonė, didinama tėvų kompetencija.
Grojant kartu patiriamos teigiamos emocijos. Galimybė jomis dalintis su šeimos nariais teigiamai atsiliepia tarpusavio santykiams, praturtina visos šeimos gyvenimo kokybę.
Įgyta pozityvi tarpusavio sąveikos patirtis, vaiko stiprių ir sveikų aspektų pažinimas, gali būti peržvelgti „sunkių“ momentų metu.

Muzikos, kaip tarpininko, pagalba tėvai ir vaikai gali būti susieti tarpusavyje džiugiais muzikiniais santykiais. Tokie santykiai, vystomi nuo gimimo, gali padėti išugdyti džiaugsmingus ir laimingus santykius. (Drake, 2008). Muzikos terapija gali sustiprinti tėvų ir vaikų emocinį ryšį, suteikti tėvams naujų įžvalgų apie jų santykius su vaikais ir daugelyje atvejų pagerinti vaikų ir tėvų gyvenimo kokybę.

Dvasinė sveikata, dvasinis įgalinimas. Psichikos sveikata yra apibūdinama kaip geros savijautos pojūtis, emocinė ir dvasinė būsena, kuri leidžia žmogui džiaugtis gyvenimo pilnatve. Psichikos sveikatą rodo žmonių gebėjimą užmegzti ir palaikyti asmeninius santykius, įveikti sunkumus, išreikšti save tokiais būdais, kurie teikia malonumą pačiam individui ir aplinkiniams, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti. Gera savijauta, artimas emocinis ryšys su vaikui svarbiais žmonėmis, pasitenkinimas ir džiugūs išgyvenimai, patiriami muzikinės sąveikos dėka, stiprina vaiko asmeninę savivoką ir sveikatingumo jausmą. J.Šinkūnienė rašo, kad „gyvenimo kokybė yra individualus savo pozicijos gyvenime suvokimas vyraujančios kultūros ir vertybių sistemos kontekste. Tai paties žmogaus subjektyvus savo fizinio, psichologinio emocinio ir socialinio funkcionavimo suvokimas“ (Šinkūnienė, 2012, p 112). J.Ruškus apibūdina, kad „gyvenimo kokybės indeksas“ nustatomas vertinant šiuos požymius: komunikaciją, savarankiškumą, tapatumą ir laisvę (Ruškus, 2002). Žmogaus gyvenimo kokybė tiesiogiai siejasi su jo paties minėtų funkcijų vertinimu.

A.Antonovskio saliutogeninio požiūrio kontekste sveikata apibrėžiama kaip tęstinis, nuolat kintantis procesas, priklausantis ne tik nuo fiziologinio balanso, bet ir nuo to, kaip žmogus reaguoja ir veikia gyvenimo situacijų metu. Žmogaus suprantamumas, gebėjimas veikti ir veiklos prasmingumas lemia vidinės darnos lygį (Bruscia, 1998).

B. Daveson rašo, kad

įgalinimas yra svarbi muzikos terapijos praktikos dalis. Jis pasireiškia per veiksmą. Muzikinė veiklos metu dalyviai turi galimybę priimti sprendimus, dalyvauti savitu būdu, patirti savo vidinę galią, sąveikauti su aplinka. Šių veiksmų rezultate atsiranda emociniai pokyčiai, pasirinkimų ir kontrolės galimybė. Tai stiprina tarpasmeninius įgūdžius, perkeičia socialinius santykius (Daveson, 2001).

Bendra muzikinė patirtis gali būti svarbia gyvenimo dalimi, suteikiančia sveikatos ir normalumo pojūtį tiek vaikui, tiek tėvams net susiklosčius sudėtingoms aplinkybėmis dėl vaiko sveikatos (Flower, 2008). C.Flower cituoja B.Dun mintį, kad „muzikos terapijos metu vaikas net turėdamas sunkią negalią, gali patirti savo sveiką aspektą, savo „kitą pusę“ , kuri gal būt buvo paslėpta po bejėgiškumo simptomais ir jausmais“ (Flower, 2008, p. 182). Ši gyvybingumo momentų patirtis yra svarbi vaikui, tėvams ir platesnei šeimai. Muzikinis sveikatos veiksmas yra kaip įrodymas vaiko gyvenime. Tai taip pat suteikia šeimai lengvumo, šeimos sveikatos pojūtį.

J.Šinkūnienė rašo, kad asmens saviraiška paremta aplinkiniu supratimu, priėmimu, tolerancija ir pagarba priimama kaip besąlygiškai vertinga. „Kai neįgalus asmuo yra aktyvus ir lygiavertis bendravimo partneris, atsiskleidžia galimybė patirti sėkmės jausmą, įgyti savigarbos ir pasitikėjimo savimi, suteikiant galimybę patirti, jog jis kažką gali“. Muzikos terapija suteikia vaikui asmeninės reikšmės ir „laisvės būti savimi“ pojūtį. Muzikinio proceso metu „neįgalus žmogus pajunta, jog gali veikti savarankiškai ir kartu turėti įtakos kitam žmogui“ (Šinkūnienė, p. 187-188). Tėvai, dalyvaujantys užsiėmime gali matyti savo vaiką patiriant jam svarbias kokybes, išgyvenant svarbius jausmus. Tai patvirtina muzikos terapijos vertę ne tik vaikui, bet ir jo aplinkiniams, kurie tampa šios laisvės liudininkais.

C.Flower aprašo bendro šeimos muzikavimo momentus, kuomet „muzikinių meilės veiksmų“ dėka dovanojamos ir gaunamos dovanos. Vaiko šypsojimasis muzikos terapijos metu gali būti dovana tėvams. Tėvų gebėjimas būti muzikaliais, galbūt dainuoti ar groti su vaiku – taip pat dovana vaikui. Tai gali atspindėti tėvų norą ir gebėjimą lydėti vaiką jo gyvenimo kelionėje (Flower, 2008, p. 183).

Tėvų ir kitų šeimos narių įtraukimas. Vienas esminių principų, kuriuo vadovaujamasi šeimos terapijoje – tai tėvų ir specialistų partnerystės modelis, kuris remiasi supratimu, kad tėvai ir specialistai yra lygiaverčiai partneriai bei sprendimų priėmėjai (Ruškus, 2002). Tėvų įtraukimo į muzikos terapiją prioritetai Nordoff-Robbins centre: „pirminio susitikimo konsultacinio susitikimo metu yra nusprendžiama, ar yra tikslinga įtraukti tėvus į muzikos terapijos užsiėmimą. Tai priklauso nuo vaiko amžiaus, diagnozės, sunkumų santykiuose su tėvais, pykčio lygio, šeimos konteksto ir paskyrimo priežasčių. Kartais poreikis įtraukti tėvus atsiskleidžia pirmo užsiėmimo metu“ (Bull, 2008). Darbas su šeimomis turi daug pranašumų. A.Oldfield pastebi, kad dirbant su tėvais, viena jos smegenų dalis koncentruojasi ties tėvų poreikiais, o kita tampa priklausoma nuo tėvų, kaip nuo darbo partnerių: kartu su tėvais yra aptariama problema, numatomi tikslai, tėvai supažindinami su užsiėmimo eiga, po sesijos aptariami reikšmingi momentai, numatomos tolimesnės veiklos strategijos (Oldfield, 2008).

Terapijos efektyvumą vaikui įtakoja gero darbinio aljanso sukūrimas su vaiką palaikančiais asmenimis: tėvais, mokytojais, globėjais. Tėvai yra raginami būti aktyviais muzikos terapijos užsiėmimų dalyviais. Pagal problemos specifiką šeimos nariai gali būti terapinės komandos dalimi, arba terapiniu tikslu tampa patys tėvų – vaikų santykiai. Tėvams dalyvaujant greta vaiko, pagalba suteikiama visiems šeimos nariams. Pasitelkdami muziką kaip tarpininką, jie gali peržiūrėti žaidybinę sąveiką ir tyrinėti tarpusavio santykius nauju būdu. Tėvams, vaikui ir jų tarpusavio santykiams suteikta terapinė parama gali turėti poveikį visai šeimai. Efektyvios terapijos rezultate stebimi pokyčiai abejose tėvo – vaiko diados dalyse (Sobey, 2008).

Muzikos terapijos sėkmė priklauso nuo terapeuto ir tėvų bendradarbiavimo. Tėvai pažysta vaiką, o terapeutas žino, kad naudoti technikas, matė daug skirtingų vaikų ir gali remtis savo patirtimi. Jie reikalingi vienas kitam, kad galėtų suteikti geriausią aplinką šiam konkrečiam vaikui apjungiant konkrečios srities žinias ir žinias apie vaiką. Artimo bendradarbiavimo patirtis yra labai svarbi darbo dalis. Ji suteikia galimybę dirbti kartu ir atitikti vaiko poreikius. T.Drake tėvų dalyvavimą užsiėmimų pradžioje įvardina kaip „tiltą tarp vaiko ir muzikos terapeuto (Drake, 2008). Santykiai ir pasitikėjimas tarp tėvų ir vaiko įtakoja besikuriantį ryšį tarp vaiko ir terapeuto. Tėvai yra vaiko atramos taškas. Dalyvaujant tėvams užsiėmime vaikas jaučiasi saugiai, jis žino, kad su juo nieko blogo neatsitiks. Tai vaikui suteikia galimybę pradėti pasitikėti terapeutu ir leisti sau dalyvauti.

H.Loth remiasi J.Bowlby prieraišumo teorija ir teigia, kad tėvų dalyvavimas kaip „saugumo pagrindas“ vaikui yra labai svarbus (Loth, 2008). Vaikai, jausdami saugų užnugarį noriai įsitraukia į užsiėmimo veiklas. Vystomas vaiko pasitikėjimas savimi ir tai, kiek gali nutolti nuo mamos ir kiek ilgam. Pasijutęs nesaugiai, vaikas gali grįžti prie mamos, nusiraminti ir toliau tęsti žaidimą. Kitas svarbus tėvų vaidmuo užsiėmimo metu – palengvinti vaiko grojimą instrumentu, prilaikant instrumentą ar patogiai padedant, paskatinant vaiką groti ir pagirti. Tėvams patiems grojant instrumentais priimant, atsakant ir išreiškiant save per muziką modeliuojamas vaiko elgesys. J.Harvat ir N.O‘Neill aprašo užsiėmime dalyvaujančių tėvų kaip ko-terapeutų vaidmenį, kuris yra labai svarbus:

Stiprinant vaiko pasitikėjimą savimi, padedanti eksperimentuoti instrumentų ir vokaliniais garsais;
Dalinantis emocine patirtimi ir padedant suprasti garsų prigimtį;
Skatinant vaiko saviraišką;
Palaikant vaiko kūrybinio grojimo vystymąsi;
Nuraminant vaiką ir teikiant emocinį palaikymą (Harvat, O‘Neill, 2008).

Autoriai mini vieną esminių Nordoff-Robbins muzikos terapijos centro tradicijų – sekti kliento poreikius. Paslaugos išvystymas ir tėvų įtraukimas į muzikos terapijos procesą atskleidė, kad tokiu būdu ši klinikinė sritis yra dar labiau praturtinama, praplečiami jos praktiniai ir teoriniai rėmai.

Mg. Nadežda Kiseliova-Žukovska