Nuo pat pirmų dienų vaiko smegenyse intensyviai formuojasi nervinio impulso perdavimo jungtys (sinapsės). Išlieka tos jungtys, kurios yra nuolat stimuliuojamos. Todėl tokia patirtis labai svarbi tolimesnei smegenų veiklai.
Dėl smegenų „plastiškumo“ ir gebėjimo keistis, ypač pirmais gyvenimo metais, stimuliavimas yra svarbus vaiko vystymuisi.
Kiekvienas vaikas turi įgimtą savo raidos greitį ir motyvaciją pažinti pasaulį. Tačiau įtakos turi ir aplinkos sąlygos, įgyjama patirtis, vaiko stimuliavimas. Aplinkos sukelti įspūdžiai ir reakcijos yra svarbus pažinimo, suvokimo, kalbos, emocijų vystymuisi. B.L.White teigia, kad vaiką teigiamai veikia tik jam patinkanti veikla ir žaislai, skatinantys natūralų žingeidumą (White, 1973). Įvairialypė vaiko stimuliacija (akustinė/ taktilinė/ regimoji/ vestibiulinė) yra gerai toleruojama, skatina fiziologinį, psichomotorinį stabilumą, įtraukus tėvus – teigiamai veikia bendravimą.
Psichomotorinę vaiko raidą įtakoja įvairaus pobūdžio veiksniai. Vaiko raida priklauso ir nuo namų aplinkos. Vaiko lavinimas, bendravimas su juo, gali ją labai skatinti, o emocinio ryšio stoka – lėtinti. Visiems šeimos nariams bendraujant su vaiku, jį kalbinant, myluojant, žaidžiant kartu – žadinami nauji potyriai ir emociniai išgyvenimai. Tuo pačiu nuspėjant ir pastebint, tenkinant vaiko poreikius, suteikiamas saugumas, užmezgamas artimas emocinis ryšys, kuriama vystymuisi palanki terpė.
Emocinis tėvų pasiekiamumas ir jų pasirengimas bendrauti su vaiku, akių kontaktas, fizinis kontaktas ir apsikeitimas emocijomis – yra būtinos sąlygos vaiko augimui ir vystymuisi.
Palanki vaikui aplinka motyvuoja jį judėti, susipažinti, tyrinėti, emocingai reaguoti į tai, kas gražu ir gera. Svarbu vaiką padrąsinti, „suteikti erdvę“ jo saviraiškai, skatinti savarankumą. Taip pat kasdienės veiklos metu svarbu skatinti motorines funkcijas, atitinkančias vaiko amžių, priklausomai nuo psichomotorinio išsivystymo lygio.
Nepalankiomis sąlygomis augančių vaikų intelekto raida dažnai sutrinka, ar nustoja vystytis, gali atsirasti negrįžtamų pakitimų. Vaikai, netenkantys pojūčių įvairovės dėl išorinių apribojimų, išgyvena tam tikrą jausmingumo atrofiją. Sensorinių įspūdžių trūkumas įtakoja kalbos vystymosi sulėtėjimą. Dėl per menkos išorinės stimuliacijos ar jos nebuvimo tam tikrais kritiniais laikotarpiais, skirtais konkrečių įgūdžių formavimuisi, stebimas įgūdžių nepakankamas išsivystymas ar nebuvimas, psichinių funkcijų neišsivystymas. Jei vaikas nėra kalbinamas, su juo niekas nežaidžia, su laiku jis nustoja reaguoti į šnekamąją kalbą, tampa vangus, nustoja juoktis ir verkti. Toks elgesys byloja apie emocinį vaiko apleistumą. Tokioje būsenoje vaikai negali normaliai augti ir vystytis. Jungtys tarp nervinių ląstelių smegenyse vystosi nepakankamai ir sumažėja augimo hormonų gamybos kiekis (Brisch, 2015). Todėl ilgas išorinių stimulų nebuvimas, gulėjimas ar sėdėjimas nekintamoje erdvėje yra žalingas vaiko psichikai, jo raidai ir komunikacinių įgūdžių vystymuisi.
Mg. Nadežda Kiseliova-Žukovska