Tarpasmeninė komunikacija

Komunikacija – tai socialinės sąveikos rūšis: bendravimas, keitimasis informacija, mintimis; informacijos perdavimas. Bendraujant yra keičiamasi ne tik žodine pažintine, bet ir emocine ar socialine informacija. Komunikacija – tai pirmiausia žmonių ryšiai, padedantys atrasti dvasinę bendrystę su kitais žmonėmis. Poreikis bendrauti – prigimtinė psichikos savybė. (Šinkūnienė, 2012).

Priklausomai nuo to, ar vaiko reakcijos yra „emociškai“ išgirstamos, ar ignoruojamos, – lemia vaiko emocinio komforto ar diskomforto būklę ir turi įtakos vėlesnei vaiko asmenybės raidai (Ruškus, 2002). Juk komunikaciniai gebėjimai – tai ne tik sugebėjimas kalbėti, bet ir gebėjimas klausyti, suprasti ir dalyvauti pokalbyje (Šinkūnienė, 2012).

Nuo to, kaip tėvai reaguoja į vaiko reakcijas, ar pastebi jo poreikius, norus ir pomėgius, prasideda vaiko, kaip socialinės būtybės, tapsmas. Jis pajunta, ar jis gali įtakoti aplinkinio pasaulio pokyčius ir ar jo pastangos pakeisti pasaulį yra sėkmingos.

Jei tėvų reakcijos yra adekvačios vaiko reakcijoms, tarp tėvų ir vaiko susiformuoja sąveika. Vaiko sąmonėje formuojasi pasitikėjimo savimi ir kitais jausmas. J. Ruškus teigia, kad sąveika su pasauliu  ir suvokimas to, kaip vidiniai procesai veikia aplinką, yra asmenybės raidos pagrindas: „Žinojimas ir įsitikinimas, kad savo veiksmais galiu pakeisti įvykių raidą, yra esminis: „Aš padariau tai ir mano veiksmai kažką pakeitė““ (Ruškus, 2002, p.169).

Jei vaiko emocinė raiška nesulaukia kitų patvirtinimo, tėvai nepastebi, nereaguoja į vaiko pastangas ir siunčiamus signalus, jis suvokia, kad jo veiksmai nieko nekeičia. Vaiko vidinių motyvacijų ir aktyvumo nesėkmės slopina emocine ir protinę motyvaciją, blokuojama asmenybės raidą, vaikas nusivilia sąveika, nepalankiai nusiteikia bendravimo apskritai atžvilgiu. Jis pamažu pradės vis mažiau sąveikauti ir taps pasyvus, silps vidinė veiklos motyvacija, gali prasidėti rimti vaiko asmenybės sutrikimai. Ateityje gali kilti pavojus, kad vaikas nesidomės pasauliu (Ruškus, 2002).

Tas pats gali atsitikti esant rigidiškai, prie vaiko poreikių nepritaikytai, instrukcinei dienotvarkei. J.Ruškus cituoja B.Bettleheimą, kuris pažymi, kad „kai vaikui neleidžiama būti aktyviam, gyventi savo paties ritmu, ir kai jo veiksmai nesulaukia jokio atsakymo, vaikas pasijunta esąs savo vidinių nepajėgumų auka“. E.Eriksonas tokius išgyvenimus ir patirtį įvardina kaip „ontogenetinį blogumo jausmo, „bazinio nepasitikėjimo“ šaltinis“ (Ruškus, 2002, p. 168).

Bendravimas su vaiku su negalia. Vaiko vidinės motyvacijos ir aktyvumo intensyvumas priklauso nuo tėvų reakcijos, atsakymo į vaiko iniciatyvą. Neįgalaus vaiko elgesys, reakcijos gali būti suvoktos neteisingai – tėvai jas gali priimti kaip neigimą. Nesąmoningi tėvai mano, kad jie nėra pakankamai geri, silpsta jų kompetencija. Tuo pačiu bendravimas su vaiku mažėja, jis yra atstumiamas, dažnai paliekamas vienas. Tokių patirčių visuma, trunkančiu vaiko brendimo metu, suformuoja nesaugų vengiantį emocinį ryšį. J. Ruškus mini, kad neatliepimas į vaiko pastangas stabdo vidinę vaiko motyvaciją veikti. „Vaikas, nutraukdamas ryšius su aplinka ir saugodamas save nuo aplinkos, susilpnina ir nuskurdina savąjį „aš“. Komunikacijos nutraukimas sutrikdo jo santykį su pačiu savimi“ (Ruškus, 2002, p. 167).

Taigi, vaiko polinkis bendrauti yra įgimtas. Sąveikoje su tėvais vaikas turi pajausti, kad jo veiksmai (šypsena, verksmas) turi jiems reikšmingą poveikį, įtakoja vaikui svarbius pokyčius. Nesulaukus atsako, vaiko vidinė motyvacija silpsta, o tai neigiamai atsiliepia jo raidai ir vystymuisi.


Komunikacijos rūšys

Verbalinė komunikacija. Patikimo emocinio ryšio formavimuisi yra labai svarbus žodinis vaiko kalbinimas. Jau nuo pat pirmų dienų vaikas, nepriklausomai nuo fizinės brandos, suvokia kalbą. Kalbinimas, kaip išorinis stimulas, aktyvuoja smegenų kalbos centrą. Be to per bendravimą, pasakojimą vaikui apie jo būseną, veiksmus, tėvų veiksmus, kuriama tvirtų emocinių ryšių sistema – juntamas artumas, vaikas jaučia taip jam reikalingo suaugusiojo buvimą šalia, jo rūpestingą dėmesį, švelnią globą, džiaugsmą ir meilę (Brisch, 2015). Tokiu būdu tėvai informuoja vaiką, kad jie gali suprasti jo išgyvenimus, norus, atspėti jo mintis.

Vaikai, su kuriais yra bendraujama, jaučiasi suprastais ir saugiais. Kvietimas bendravimui, įsiklausant ir varijuojant vaiko tariamus garsus ir skiemenys, sukuria dialogą. Kūdikio „vogravimui“, kaip ir kai kuriems žodžiams, kurie praneša apie jo veiksmus ir ketinimus, nuotaiką, suteikiama prasmė. Dėmesingas vaiko stebėjimas ir empatiškas priėmimas, suteikiant laiko ir erdvės jo saviraiškai, siekimas suprasti jo kalbos turinį – visa tai padeda susiformuoti tvirtiems emociniams ryšiams (Brisch, 2015).

Vaikų kalba. Kalbindami vaiką, suaugę apsikeičia su juo žvilgsniais, naudoja aukštesnes balso gaidas, žaismingas intonacijas, kalba trumpais sakiniais ir vaikui suprantamais žodžiais. Suaugę tarsi nesąmoningai ima kalbėti „vaikų kalba“, atkartodami jų žodžius, varijuodami bei tęsdami aktualias temas. Tokį tėvų elgesį derinantis prie vaikų kalbos K.Brisch‘as vadina intuityviuoju. Tačiau autorius pastebi, kad tėvams išgyvenant stresą, per didelį psichinį krūvį, jaučiant baimę ar esant depresyvioje būsenoje, šis gebėjimas nepasireiškia, tėvai nustoja kalbėti su vaikais jų kalba. Ir tik būsenai pagerėjus, vaikų kalba vėl grįžta (Brisch, 2015).

Neverbalinė komunikacija. Neverbalinės komunikacijos išraiškos priemonės: akių kontaktas, veido mimika, kūno padėtis. Apsikeitimas žvilgsniais, veido išraiška leidžia mums suprasti vaiko jausmus ir nuotaiką. Vaikas, stebėdamas suaugusio veidą mokosi pažinti skirtingas emocijas. Regima informacija suteikia jam daug reikšmingų žinių apie jį supančią aplinką. Vaikas, žvelgdamas į akis skaito emocinius pranešimus ir įspūdžius. Subtilūs jausmai, kuriais apsikeičiama akių kontakto ir mimikos dėka, yra ypač reikšmingi tada, kai daug ko negalima išreikšti žodžiais. Akių kontaktas ir veido išraiškų kaita tampa pagrindiniu tarpusavio supratimo instrumentu. Akių kontakto įtaka tėvų ir vaiko prieraišumo formavimuisi yra labai didelė.

Fizinis kontaktas – prisilietimai, paglostymai, apkabinimas, masažas – tai įvairios jautraus bendravimo formos, kurios stipriną emocinį ryšį.

Fizinės vaiko reakcijos: galvos pasukimas, rankų tiesimas, pasisukimas visu kūnu, prisiartinimas – komunikacijos priemonės, kurios išreiškia vaiko norus. Kuo jautresnis suaugusio žmogaus dėmesys vaiko išraiškai, tuo tampresnis ir patikimesnis prieraišumo ryšys (Brisch, 2015). Bendravimas, akių kontaktas, kalbinimas atliekant veiklas yra labai svarbūs artimo ryšio kūrimui ir vaikų vystymuisi.

Bendravimas per žaidimą. Vaiko prigimtinis artimo ryšio su kitu žmogumi poreikis bei pasaulio pažinimo poreikis yra baziniai. Jie gali būti lengvai patenkinami bendravimo ir žaidimo su artimu žmogumi – mama arba tėčiu, dėka. Buvimas kartu ir bendra veikla sukuria ypatingus tarpasmeninius santykius. Žaidimas – tai puikus būdas bendrauti su vaiku ir yra tinkamas visais vaiko amžiaus tarpsniais.

Š.Amonašvilis, žymus vaikų psichologas ir pedagogas, pastebi, kad vaikai, žaisdami kartu su suaugusiais, vystosi pusantro karto greičiau, nei vaikai, žaidžiantys savarankiškai (Amonašvili, 2015).

Tėvų dalyvavimas suteikia žaidimui reikšmingų atspalvių. Tėvai nuoširdžiai ir su džiaugsmu įsitraukdami į žaidimą skatina vaiko aktyvumą, įkvėpia jį savo nusiteikimu, besistebėdami tuo, kas vyksta. Žaidimo metu tėvams prisiderinus prie vaiko ir bendraujant su juo „jo kalba“ vaikui yra lengviau išreikšti savo emocijas. Vaikas, jausdamas tėvų buvimą šalia ir palaikymą labiau atsipalaiduoja, pasitiki ir gali kūrybiškai išreikšti savo mintis.

Vaiko elgesys kaip komunikacijos priemonė. Vaiko elgesys visada turi priežastį ir jis taip pat yra komunikacijos priemonė. Jis gali pasireikšti konstruktyviai arba destruktyviai. Vaiko destruktyvus elgesys, pasireiškiantis kaip verksmas, susierzinimas, pyktis ar agresijos priepuoliai, arba kaip abejingumas, pasyvumas, vangumas ir užsisklendimas, – byloja apie tai, kad vaiko pirminiai poreikiai nėra patenkinti, kad jis jaučiasi nesaugus ir dėl to jaučia nerimą ir baimę. Be tėvų pagalbos vaikas negali įsisąmoninti šių jausmų, kaip ir priežasties, dėl kurios jie atsirado. Fizinis nepatogumas arba skausmas taip pat gali būti fizinio ir psichologinio diskomforto priežastys (Brisch, 2015).

Dėl neįgalių vaikų komunikacinių priemonių ribotumo, tėvams gali būti sunku suprasti vaiko poreikius ir destruktyvaus elgesio priežastį. Neretai tai yra išbandymas visai šeimai. Negebėjimas patenkinti vaiko poreikių kelia įtampą, kuria stresinę situaciją, tėvai nustoja tikėti savo gebėjimais rūpintis vaiko gerovę, šeimoje vyksta skilimas – jis ir mes (Ruškus, 2002). J.Šinkūnienė pastebi, kad „visas neįgaliojo elgesys yra bendravimas, todėl įvaldyti elgesio išraiškos būdai užtikrina neįgaliojo bendravimo ir socialinės adaptacijos kokybę“. Komunikacija gali būti sėkminga, jei abi šalys bus pasiruošusios naudoti visus įmanomus verbalinius ir neverbalinius komunikacinius būdus“. (Šinkūnienė, 2012, p. 109).

Apibendrinimas. Tėvų ir vaikų emocinio ryšio sukūrimas ir palaikymas sudaro pagrindą bazinių vaiko poreikių patenkinimui ir vystymuisi. Vaiko saugumą ir emocinį stabilumą užtikrina artimas emocinis ryšys su suaugusiuoju, kuris rūpinasi juo bei, suprasdamas „elgesio kalbą“, jautriai atliepia vaiko poreikiams. Poreikis bendrauti – prigimtinė psichikos savybė. Tačiau vaiko vidinės motyvacijos ir aktyvumo intensyvumas priklauso nuo tėvų reakcijos, atsakymo į vaiko iniciatyvą. Bendravimas, akių kontaktas, kalbinimas atliekant veiklas yra labai svarbūs artimo ryšio kūrimui ir vaikų vystymuisi. Vaikas, jausdamas tėvų buvimą šalia ir palaikymą labiau atsipalaiduoja, pasitiki ir gali kūrybiškai išreikšti savo mintis.

Galime daryši išvadą, kad tarpasmeninė sąveika ir komunikacija yra svarbi ne tik informacijos perdavimui, bei ir dalinimuisi psichosocialine patirtimi. Tai yra įgimtas poreikis, kurio patenkinimas įtakoja vaiko ir tėvų emocinio ryšio formavimąsi. Neverbalinė komunikacija tampa pagrindiniu vaiko ikikalbinio laikotarpio tarpusavio supratimo instrumentu. Vaikui suteikiamas tėvų palaikymas ir supratimas stimuliuoja jo aktyvumą ir vystymąsi.

Mg. Nadežda Kiseliova-Žukovska