Šeimos terapija. Sveikų santykių kūrimas

Atsiradimo istorija. A. Oldfield, viena ryškiausiu muzikos terapijos šeimoms vedančiųjų, jau 34 metus dirba šioje srityje. Terapeutė aprašo, kaip 1980 metais vienas pirmųjų šeimos terapijos praktikų ir rašytojų J. Haley pastebėjo, kad kliento simptomatinis elgesys buvo tiesiogiai susijęs su santykiais šeimoje. JAV praktikų grupė metė iššūkį nuo seno gerbiamai individualios terapijos praktikai ir pradėjo dirbti su klientais ir jų šeimomis.

Dabar JAV ir Vakarų Europos šalyse šeimos terapija yra naudojama kaip efektyvi intervencija daugelyje veiklos sričių ir yra viena pagrindinių daugiafunkcinės komandos sudedamųjų dalių (Oldfield, 2008). C. E. Salkeld cituoja M. Howe mintį, kad

„daugelis efektyviausių intervencijų vyksta dalyvaujant vaikui ir tėvams kartu, apie kuriuos mąstoma, reflektuojama ir siekiama įtvirtinti pozityvų, konstruktyvų ir palaikantį elgesį ir emocijas.

Patikimo prisirišimo ryšiui yra svarbus abipusis interesas, kuris susiformuoja terapinio darbo metu“. (Salkeld, 2008, p. 143).

Šiomis dienomis poreikis įtraukti į gydymą vaiko šeimą, kaip svarbiausią kontekstą, yra tarsi savaime suprantamas, nors pradininkams prireikė nemažai pastangų siekiant įtvirtinti šias idėjas kasdienėje praktikoje. A.Oldfield tėvų įgalinimą mato kaip centrinį resursą pokyčių procese, kuomet vyksta subtilus galios balanso perdavimas nuo terapeuto tėvams (Oldfield, 2008). P. Foulkes šeimos dinamikos idėją vaizduoja dėlionės pavidalu: atskiras žmogus yra kaip viena dėlionės dalis, kuri tampa reikšminga atsiradusi savo vietoje. Atkūrus visas dėlionės dalis tampa įmanoma pamatyti visą šeimos paveikslą (Bull, 2008).

Šeimoje visi nariai tarpusavyje susiję ir aktyviai veikia vieni kitus.

Pasaulio mokslininkai įvardina darbą su visa šeima kaip efektyvią intervenciją,grindžiama abipusiu tėvų ir vaiko interesu, specialisto ir tėvų partneriškais santykiais, šeimos kaip visumos vienybe. 


Sveikų santykių kūrimas. Šeimos psichoterapija pagrindinį dėmesį skiria šeimos narių tarpusavio santykiams, tiriami kiekvieno šeimos nario poreikiai, galimybės ir motyvacija keisti tarpusavio santykius. Šios psichoterapijos tikslas yra padėti artimiau bendrauti šeimos nariams, keisti sutrikusius bendravimo būdus ir kurti naujus, funkcionalesnius. Šeimos nariams padedama išmokti naujų, tinkamesnių sąveikos būdų, pertvarkyti ribas, sustiprinti šeimos struktūrą, kurti naujas gyvenimo prasmes, požiūrį į gyvenimą ir kartu atrasti sprendimus, tinkančius visai šeimai.

Artimi santykiai stiprina sveikatą, suteikia pilnatvės pojūtį, mažina psichologinių problemų atsiradimo galimybę. Sveiki artimi santykiai su kitais suteikia galimybę patenkinti esminius poreikius. Todėl kiekvienam žmogui, kad išgyventų, jaustųsi mylimas ir vertinamas, reikia kito žmogaus. 

Santykiai neatsiranda savaime – juos reikia kurti. Žmonių santykiai yra skirtingi ir nėra vienintelio teisingo būdo jiems sukurti. Tačiau jie praeina panašias raidos stadijas ir turi bendrų požymių. Sveikiems santykiams sukurti reikia: dalintis meile (duoti ir gauti); vertinti save ir kitus; jaustis vertinamu kitų (Šeimos santykių institutas, 2017). Šeimos psichoterapeutas padeda įvertinti tarpusavio santykius, atrasti stiprybes ir trūkumus, išsikelti sveikų santykių kriterijus, atrasti būdus, kaip sukurti ir išlaikyti arba atkurti artumą, meilę ir pasitikėjimu grįstus santykius. Pasitikėjimas ir saugumas – tai sveikų santykių pagrindas.


Apibendrinimas. Nepaisant visų sunkumų, didelio krūvio, baimių ir bemiegių naktų, vaikai – didelė tėvų laimė. Vaikai yra ir gėris ir didysis išbandymas tuo pat metu. Patirtis, įgyjama auginant vaikus, yra didžiulė vertybė. Vaikai išbando ribas, išryškina silpnąsias charakterio savybes, o kartu ir užslėptus gebėjimus, skatina vystytis ir atneša daug teigiamų pasikeitimų.

Tėvų ir vaiko emocinio ryšio stiprinimas pasitelkiant psichologijos mokslo žinias ypač svarbus psichinei sveikatai. Į šeimą nukreiptos priemonės mažina stresą, gerina bendravimą.

Šeimos, auginančios vaikus su negalia, sugebėjusios įveikti ir prisiderinti prie iškylančių sunkumų, yra dvasinio artumo, jautrumo artimajam, vienybės ir solidarumo pavyzdys. Palankaus socialinio požiūrio į negalią formavimas, kompleksinės pagalbos šeimai suteikimas, įtraukiant ir muzikos terapijos paslaugą, galėtų suteikti reikšmingą paramą šeimoms.

Mg. Nadežda Kiseliova-Žukovska