Neįgalaus vaiko spec. poreikiai, elgesio ir bendravimo įpatumai

Sveiko vaiko vystymąsi skatina nuolatiniai stimulai, gaunami iš aplinkinio pasaulio, į kuriuos jis smalsiai ir džiugiai atsiliepia. Neįgalaus vaiko judėjimas, pažintiniai bei komunikaciniai gebėjimai yra prislopinti jo negalios. Jam gali būti reikalinga speciali sėdėjimo ar gulėjimo atrama. Suvaržyti judesiai, ribota judėjimo amplitudė, negalėjimas kontroliuoti judesių, ribota garsinė raiška dėl neišsivysčiusios kalbos – visa tai mažina saviraiškos galimybes, pažinimo objektų ratą, minčių, jausmų ir emocijų išraišką, o taip pat sukelia įtampą dėl juntamo nevisavertiškumo, negebėjimo savęs realizuoti, patenkinti poreikius, bejėgiškumo.

Tėvai ir globėjai, tenkindami fizinius vaiko poreikius, atlikdami tai, kas būtina, dėl didelės priežiūros apimties ne visuomet atsižvelgia į vaiko psichologinius poreikius. Iš to gali kilti rimtų psichikos pažeidimų. Vaikas tampa agresyvus, muša save arba tampa visiškai pasyvus, užsidaręs.

Elgesio sutrikimai dažnai priklauso vaikų gynybiniam mechanizmui.

Auginant neįgalų vaiką šeimoje reikėtų siekti įsiklausyti į jo psichologinius poreikius, stiprinti emocinį ryšį bei tuo skatinti vystymąsi, savarankiškumą ir nepriklausomybę; didinti socialinį ir šeimos bendravimą; optimizuoti bendravimo kokybę; gerinti gyvenimo kokybę.

J.Šinkūnienė rašo, kad „tik pažinę dvasinę vaiko prigimtį, specialių poreikių giluminę esmę, padėsime atsiskleisti neįgalaus vaiko gebėjimams, ugdysime jo saviraišką ir komunikacinius gebėjimus“ .

Kaip papildomas ir alternatyvus būdas neįgalių vaikų sveikatos būklės gerinimui ir stabilizavimui sėkmingai yra taikoma integruota medicina: biologiniai mitybos priedai; energetinė terapija – magneto, šviesos, reiki; kūno masažai, osteopatiniai metodai, akupunktūra; proto – kūno intervencijos: atsipalaidavimo, kvėpavimo pratimai, aromaterapija, meditacija, darbas su vaizduote; judėjimo terapija, suteikianti emocinę, protinę, fizinę ir dvasinę gerovę, o taip pat – muzikos, dailės, šokio – judesio, teatro terapija.

Spec poreikiai

Vaiko su negalia elgesio ir bendravimo ypatumai. Komunikacijos ypatumai neįgalių asmenų grupėje pasireiškia mąstymo turinio ir bendravimo raiškos specifika, atsiskleidžia specialiais bendravimo poreikiais ir ypatumais. Dažnai neįgalieji asmenys negali natūraliai bendrauti kalbėdami arba jų verbaliniai komunikaciniai gebėjimai neišlavėję. J.Šinkūnienė aprašo, kad tai „pakenkia savęs suvokimo ir pažinimo procese, sukelia problemų komunikaciniame procese, atsiliepia psichosocialinei vaiko raidai, sukelia asmenybės reakcijas (nusivylimą, depresiją), tačiau nepažeidžia esminių asmenybinių struktūrų (charakterio, emocijų) ir psichinių funkcijų (vaizduotės, kūrybiškumo, mąstymo, atminties, dėmesio)“ (Šinkūnienė, p.199). Autorė pastebi, kad

neįgalūs vaikai, būdami išoriškai bejėgiai, pasižymi stipriomis vidinėmis savybėmis: imlumu informacijai, puikia atmintimi, vaizduote, aktyviu vidiniu gyvenimu ir moralinėmis savybėmis, o taip pat stipria valia, kantrybe, troškimu bendrauti ir įgyvendinti natūralius prigimtinius poreikius“ . (Šinkūnienė, p. 101)

J.Šinkūnienė negalią apibūdina kaip asmens būklę ir gyvenimo būdą, ir siūlo priimti sudėtingus fizinius ir kalbos sutrikimus, būdingus vaikų cerebriniam paralyžiui, „mokantys komunikuoti alternatyviais būdais“. Neverbalinė komunikacija tampa aktuali tuomet, kai kalbinės bendravimo galimybės užslopinamos ar užblokuojamos. Pagalbinės komunikacijos naudojimas lemia socialumą ir bendravimą ir yra reikšmingas neįgaliojo asmenybei pažinti ir adekvačiai su juo bendrauti.

Neverbalinei komunikacijai pasitelkiamos minimalios galimybės bendrauti akių žvilgsniu, veido išraiška, garsais ar gestais. Išorinės kalbos metu svarbūs tampa ne tik žodžiai, bet ir kalbos intonacijos, mimika, kūno padėtis. J.Šinkūnienė pataria, kad „kūno padėtis turėtų būti tokia, kad neįgalusis galėtų geriausiai girdėti ir matyti kitą asmenį“ (Šinkūnienė, 2012, p. 122).

Neįgalių žmonių bendravimo ir elgesio ypatumai turi įtakos komunikaciniam procesui ir tarpusavio sąveikiai – nepakankamai patenkinamas poreikis ir noras bendrauti, siauras bendravimo ratas, nepasitikėjimas asmeninėmis komunikacinėmis savybėmis, naujų kontaktų užmezgimo įgūdžių stoka, supratimo ir palaikymo iš aplinkinių stoka. Dažnai neįgalių asmenų gyvenime yra riboti socialiniai santykiai ir kontaktai. Tačiau, kaip teigia psichologai, asmens socialinės ribos gali būti lavinamos ir dėl to kisti ir plėstis.

Neįgaliųjų neverbalinės komunikacijos įgūdžių ugdymas ir aktyvumo skatinimas suteikia galimybę kompensuoti sutrikusių pojūčių sritis ir panaudoti kitas alternatyvias technikas, stiprina neįgaliujų savarankiškumą, o pašnekovo natūralumas, supratimas ir pagarba kelia pasitikėjimą savo jėgomis bendravimo procese.

J.Šinkūnienė cituoja P.Cascella, K.McNamara ir M.Frey teiginius, kad „sąveikaujant su neįgaliuoju, lavinant jo gebėjimus, reikalingi šie komunikaciniai įgūdžiai: abipusis dėmesys, tarpusavio santykių iniciavimas, eiliškumas, motorinė ir vokalinė imitacija, regimoji ir girdimoji atmintis paprastiems nurodymams ir instrukcijoms, dėmesys, garso/ simbolio asocijavimas, taip/ ne atsakymai“ (Šinkūnienė, 2012, p. 116). Autorė pataria, kad „bendraujant su neįgaliuoju turi būti naudojamos kuo įvairesnės bendravimo priemonės: mimika, simboliniai gestai, grafinės priemonės, judesys, muzikos garsai ir kt.

Bendravimo patirties plėtojimo būdai sudaro sąlygas: patirti saugumo jausmą; palaikyti kontaktą išsireiškiant verbaliniais ir neverbaliniais būdais; didinti bendravimo aktyvumą, inicijuoti bendravimą, naudojant emocines meninės raiškos priemones; bendradarbiauti, siekiant, kad asmens saviraiška mimika, judesiu, vaizdu virstų socialiniu bendravimu; skatinti kurti originalius judesius, garsų derinius, ženklų sistemas  ir taikyti jas bendraujant; išbandyti įvairius vaidmenų žaidimus, padedančius įgyti bendravimo įgūdžius; naudoti vaizdines priemones, plečiančias komunikacinę patirtį“ (Šinkūnienė, 2012, p. 118).

Bendraujant svarbu suprasti neįgalaus asmens būsenas, jausmų išraišką ir veiksmus, perskaityti neverbalinės komunikacijos ženklų prasmę. Neverbalinių signalų priėmimas, stebėjimas ir nagrinėjimas leidžia labiau pažinti šio specifinio komunikacijos proceso ypatumus.

Mg. Nadežda Kiseliova-Žukovska