Komunikacija ir sąveika per muziką
J.Šinkūnienė cituoja G.Colombero mintį, kuris gebėjimą komunikuoti aprašo kaip darnių tarpusavio santykių atmosferos kūrimą, „kurioje gera būti kartu, jaučiamas vidinis pasitenkinimas tuo, kad tave supranta, priima, tavim žavisi ir pan.“ (Šinkūnienė, 2012, p.95). Tačiau nemaža neįgalių žmonių dalis negali komunikuoti kalba. Todėl tampa svarbūs alternatyvūs komunikaciniai būdai ir neverbalinė raiška. Pirmieji šeimos terapijos praktikai: F.Duhl, D.Kantor, P.Papp, V.Satir, – vystė neverbalines technikas, kurių neįtakoja pažintinių gebėjimų, negalios ar etninės kilmės aspektai ir dėl to jos vertinamos darbe su pacientais (cit. pagal Hesketh, 2008). J.Šinkūnienė pastebi, jog „muzika yra unikali neverbalinės komunikacijos forma. Neverbaliniu būdu komunikuojama pasitelkus ženklus – garsus, gestus, mimiką ir kūno padėtį“ (Šinkūnienė, 2012, p.182). Vaikams, patiriantiems tarimo ir kalbos sunkumus, muzikos terapija gali būti reta galimybe bendrauti neverbaliniu būdu, efektyviu neverbaliniu įrankiu, kuriančiu saugų ir smagų kontekstą bendravimui per ritmą, pulsą ir melodiją. Muzikos pagalba yra generuojama abipusė sąveika ir pasitikėjimas tarp tėvų, vaiko ir terapeuto (Oldfield, 2006). Terapinis muzikos poveikis pasireiškia per muzikoje slypinti potencialą komunikuoti ir kurti santykius tarp žmonių ir grupės viduje. Terapijoje apie kiekvieną žmogų yra galvojama ne kaip apie atskirą, bet visu pirma kaip apie socialinę būtybę, kurios vystymasis ir klestėjimas priklauso nuo santykių su kitais.
Pirmoji grupės santykių patirtis yra įgyjama šeimoje. Motiniškas jautrumas pasireiškia kaip motinos gebėjimas ir noras suprasti vaiko elgesį ir emocijas taip, kaip jas jaučia vaikas, kad galėtų suteikti tai, ko jam labiausiai reikia tuo metu. Rezultate stebimas laipsniškai didėjantis sinchroniškumas tarp tėvų ir vaiko. Suderinti ir koordinuoti santykiai moko vaikus reguliuoti savo jausmus ir emocijas (Salkeld, 2008).
D.Winnicott palygina, kad savybės, kuriomis pasižymi ideali motina, terapeutas siekia suteikti klientui. „Motinos – vaiko sąveika tampa viena esminių. Ji pasireiškia kaip neverbalinis ryšys ir kuriama muzikos pagalba“ (Sobey, 2008). Terapiniai santykiai yra suprantami iš psichodinaminės perspektyvos. Pagrindinis šio teorinio modelio principas yra tas, kad pirmoji kūdikystės santykių patirtis įtakoja visų sekančių santykių kokybę. Dažnas muzikos terapeutas, dirbdamas su šeimomis, vadovaujasi E.Bick sukurtu modeliu, kurio esmė yra emocinio ryšio įtvirtinimas tarp motinos ir kūdikio, ir kitų šeimos narių. Mokslininkė ragina atsisakyti minčių apie teisingą ir neteisingą elgimąsi su vaiku. Ji rašo apie kiekvienos poros unikalumą ir pažymi, kad kiekvienas vaikas vystosi savo asmeniniu greičiu ir yra savo asmeniniu būdu susijęs su motina. Tuo pačiu principu siekia vadovautis ir muzikos terapeutai (Sobey, 2008).
Muzikinė sąveika yra viena iš ankstyviausių kūdikio patirčių. Ji suteikia galimybę būti ryšyje, žaisti ir tyrinėti. J.Šinkūnienė aprašo, kad „kalba, kurią dauguma motinų vartoja bendraudamos su savo kūdikiais, labiau muzikinė, nei žodinė“: raiškios, pasikartojančios intonacijos, pabrėžiami akcentuotų skiemenų kirčiai. Kūdikis reaguoja į balso intonacijos atspalvius, pokyčius (Šinkūnienė, 2012, p.180). S.Maloch, H.Papousek ir M.Papousek savo darbuose teigia, kad ankstyvoji vaiko ir tėvų sąveika ir komunikacija atitinka muzikinę išraiškos formą. Todėl M.Pavlicevic muziką vadina esmine ankstyvos vaikystės socialinės patirties dalimi (cit. pagal Drake, 2008).
J.Šinkūnienė įvardina, kad „muzikavimas yra sisteminis procesas, kurio tikslas – muzikinės raiškos priemonėmis siekti teigiamos komunikacinės tarpusavio sąveikos, dvasinės darnos“ (Šinkūnienė, 2012, p.183). Muzikos kalba ir muzikos terapija naudojama kaip tarpininkas kuriant santykius ir dalinantis emocijomis. Į vaiką nukreipta kalba ir dainavimas turi gyvybiškai svarbią paskirtį kurti ir palaikyti emocinį ryšį tarp tėvų ir vaiko ir padėti nekalbančiam vaikui jo emocijų reguliavime. J.Šinkūnienė aprašo „muzikinę komunikaciją kaip bendravimo procesą, integruojantį pažintinius, psichomotorinius ir emocinius asmens raidos lygius“ (Šinkūnienė, 2012, p.183). Užsiėmimo metu skiriama pakankamai laiko švelniam emocinio ryšio auginimui, tėvams suteikiama parama padedant labiau pažinti savo vaiką, kad tėvai ir vaikas vėl galėtų džiaugtis vieni kitais ir priimti naujo kelio iššūkius.
Gimus neįgaliam vaikui, šeimoje gali atsirasti emocinio ryšio sunkumų. Motinos gali išgyventi potrauminę būseną, pasireiškiančia depresiją ir tokiais papildomais reiškiniais, kaip izoliacija ar skurdas, įvairiomis psichologinėmis problemomis, atskirtimi, nepriėmimu, nesėkmingo mamos ir vaiko emocinio ryšio suvokimu. Pasireiškiant motinos depresijos požymiams: atsitraukimui, abejingumui, šaltumui, – vaikas nesulaukia atsako ir nustoja naudoti balsą. Tokių santykių pasekmė gali būti išsivystęs nesaugaus vengiančio prisirišimo tipas, kilti bendravimo, sąveikos, emocinės raiškos ir vaiko pažintinių įgūdžių, kalbos vystymosi sutrikimai. Muzikos terapija gali padėti atkurti šį gyvybiškai svarbų tarpusavio susiderinimo procesą bendro muzikavimo metu dalinantis ta pačia erdvę ir laiku, būnant toje pačioje melodijoje, ritme, pulse ir aukštyje (Drake, 2008). Šios savybės būdingos natūraliam prisirišimo procesui. Ankstyvosios sąveikos abipusiškumas ir imitacija bei dalinimasis emocine patirtimi yra komunikacijos vystymosi pagrindas.
Intuityviai tėvams kalbinant vaiką ir nesulaukiant atitinkamo atsako dėl galimų jo raidos sutrikimų, tėvai gali prarasti pasitikėjimą savimi arba jausti, kad jų pastangos nepatiria sėkmės ir yra neadekvačios ir todėl nustoti siekti tokios sąveikos. Besikartojant nesėkmingai sąveikai, kuri yra labai silpna arba jos nėra, gali būti sudėtinga atpažinti nesėkmingo ryšio priežastį. Muzikos terapija suteikia galimybę kurti tėvų ir vaikų sąveika. Dėl silpnų, pažeistų, trauminių tėvų ir vaikų santykių praleidus svarbų prisirišimo ir vystymosi etapą, muzikos terapija gali padėti atkurti santykių ir komunikacijos muzikinius aspektus ir pagrindus. Muzikinė sąveika tiesiogiai atitinka problemą per pačius muzikoje esančius veiksnius ir padeda ją išspręsti be žodžių.
Muzikos terapeuto darbo esmę sudaro ne tik terapeuto siekis prisiderinti prie vaiko. Kaip rašo A.Oldfield ir L.Bunce, muzikinės sąveikos pagalba, kuri atkartoja tikrą motinos ir kūdikio sąveiką, paskatinamas susiderinimas tarp tėvų ir vaiko (Drake, 2008). Šis procesas gali plėtotis natūraliu būdu besitęsiant muzikiniams santykiams. Tam labiau reikalingas lankstumas, kantrybė ir stebėjimas, nei žodinis paaiškinimas ar sąmoninga intervencija. Kaip motina instinktyviai prisiriša prie vaiko ir intuityviai jam atsako, taip terapeutas sąveikauja su klientu. Pasitelkdamas vaiko motyvacija išreikšti save per muziką, jis sukelia spontanišką atsaką. Tokiu pačiu būdu muzikinė sąveika gali būti panaudota kaip raktas – padėti tėvams dalyvauti vaiko lygyje.
Vaiko vystymuisi labai svarbus žaidimas ir tėvų dalyvavimas jame. D.Winnicott muzikai ir žaidimui skiria didelę reikšmę. Jis tiki, kad vaiko gebėjimas žaisti susijęs su vaiko ir tėvų santykiais ir kad žaidimas įtakoja vaiko sveikatą (Howden, 2008). Šeimos terapijoje muzikinė veikla efektyviai apjungia tėvus ir vaikus, palengvina žaidybinę sąveiką. Muzika gali būti pilna žaidimo ir humoro, suteikianti tėvams galimybę susisiekti su vaiku. O vaikas patiria malonumą suradęs būdą žaisti su savo tėvais (Howden, 2008). Ir žaidimas, ir muzika pasižymi komunikacine funkcija ir iš jos kylančia dinamika, kuri muzikos terapijos užsiėmimo metu yra nepaprastai naudinga terapiniam darbui. Muzikavimas gali būti patrauklia terapinės pagalbos forma, sustiprinanti tėvų patirtį. S.Howden pastebi, kad „šeimos bendro žaidimo atradimas ir mėgavimasis juo gali būti esminiu pokyčio tašku terapijoje ir šeimos santykiuose“ (Howden, 2008, p.119).
Šeimos bendras muzikavimas gali būti suvokiamas kaip šeimos funkcionavimo metafora. Šeimos narių grojimas kartu atspindi jų tarpusavio santykius ir suteikia informaciją apie vyraujančius sąveikos modelius šeimoje, atskleisdžia komunikacijos, dinamikos ir santykių aspektus, įskaitant ir tokius neverbalinius įvykius, kaip akių kontaktas, klausymasis ir atspindėjimas (Jacobsen, 2014). Muzikinės užduoties atlikimas gali parodyti valdžios pasiskirstymo medelį šeimoje. Laisvo, improvizacinio pobūdžio veiksenos gali atskleisti savitą kiekvieno šeimos nario komunikacijos būdą.
Modeliavimo metodas yra naudingas siekiant įtraukti tėvus, kurie atrodo nenorintys dalyvauti arba nepasitiki savimi ar savo gebėjimais žaisti, muzikuoti su vaiku. Tai gali pažadinti jų natūralų tėvystės instinktą bendrauti ir žaisti. Tėvams jaučiant nusivylimą, kai vaikas nereaguoja į kvietimą tuojau pat – pastiprinti juos ir leisti mėginti dar kartą, kitaip. To negalima pasiekti vien tik aiškinant tėvams žinių lygyje, ką jie turėtų daryti (Loth, 2008). Tėvams taip pat yra naudinga apmąstyti savo pačių vaikystės komunikacinę ir žaidybinę patirtį su savo tėvais, siekiant suvokti tokios patirties svarbą.
Tėvų ir vaikų muzikavimas gali būti naudojamas dirbant su pažeistais, nesaugiais santykiais, traumine patirtimi net vėlesniame vaiko amžiuje. Toks muzikavimas suteikia dalyviams galimybę patirti neįkainojamą santykių vystymosi aspektą. R.Bull pastebi, kad „kartais didžiausią pokytį vaikų gyvenime lemia darbas su jų pirminiais santykiais muzikos terapijos užsiėmimo metu, suteikiant erdvę ir palaikymą abiems tėvo ir vaiko diados nariams, įvykstant permainoms jų santykiuose žaidybinės muzikinės sąveikos pagalba“ (Bull, 2008). Ši kelionė yra vienodai svarbi tiek tėvams, tiek vaikams, nepaisant to, kad tėvai dažnai mano, kad viskas daroma tik dėl vaiko (Drake, 2008).
A.Oldfield (2006) nagrinėjo muziką kaip emocinį tarpusavio sąveikos būdą ir tyrimų pagalba siekė atskleisti, kaip emocinė ekspresija padeda kompensuoti nefunkcionalią verbalinę komunikaciją. J.Šinkūnienė pastebi, kad „nemaža neįgalių žmonių dalis pagal kalbinę raidą yra likę ikikalbiniame amžiaus tarpsnyje“. Muzikinių garsų junginių naudojimas vaiko saviraiškai ir bendravimui, suteikiant jiems prasmę gali padėti vaikams per muziką bendrauti su kitais žmonėmis. „Pasikeitimas paprastais ir pažįstamais garsais, intonacijomis ar melodijų motyvais, ritminių struktūrų pasikartojimu gali iš dalies kompensuoti verbalinį neįgalių žmonių bendravimą, nes yra paprastesnė, priimtinesnė ir patrauklesnė komunikacijos forma. Bendras žavėjimasis muzikiniu procesu, galimybė pasidalinti teigiamomis emocijomis, išlaisvina neįgalų asmenį iš bendravimo atskirties“. (Šinkūnienė, p.180, p.183). A.Vilkelienė taip pat akcentuoja meno reikšmę ir pastebi, kad „itin svarbu sudaryti sąlygas vaiko žmogiškajai esybei atsiskleisti“ (Vilkelienė, 2003).
Kalbos sutrikimų turinčio vaiko ir jau išaugusio iš kūdikio amžiaus siekis bendrauti ir sulaukti atsako prieš žodine kalba iš tėvų gali juos varžyti arba tėvai gali prarasti gebėjimą įsitraukti į bendravimą šiuo lygiu. Užsiėmimo metu didėjantis vaiko gebėjimas įsitraukti į bendravimą su kažkuo, kas atsako šiuo būdu, gali motyvuoti tėvus, kurie prarado pasitikėjimą, pabandyti dar kartą, ypač jei tėvai pasitiki ir jaučia terapeuto palaikymą. Į vaiką nukreipta kalba ir prieš muzikinės veiksenos yra svarbus terapeuto įrankis siekiant šių rezultatų.
Grojant instrumentais tėvai atranda naujus sąveikos su vaikais būdus. Į tėvų muzikinį kalbinimą vaikas atsako tardamas vokalinius garsus, tęvai taip pat atsako per muziką balsu arba grojant muzikiniais instrumentais – užsimezga tarpusavio komunikacija. Vaiko tariamai netvarkingas barškinimas čia suprantamas kaip siekis užmegzti kontaktą ir dalintis emocine būsena. Muzikinės motyvacijos dėka tėvai gali patirti pozityvią savo vaiko raišką, nors tam tikra prasme jau buvo nusivylę ir nuleidę rankas; užmegzti su vaiku komunikaciją jam priimtinu būdu; atrasti naujų bendravimo būdų. Šis procesas yra cikliškas. Jo metu kiekvienas turi prisiderinti prie pokyčių, vykstančių kitame dalyvyje.
Tinkamai parinktos veiksenos padeda lavinti komunikacinius įgūdžius: 1) abipusio dėmesio, 2) tarpusavio santykių inicijavimo, 3) eiliškumo, 4) motorinės ir vokalinės imitacijos, 5) muzikinės girdimosios ir regimosios atminties, 6) dėmesio užduočiai, 7) garso – simbolio asocijavimo, 8) taip / ne atsakymų.
Analizuojant muzikinės sąveikos ir komunikacijos esmę, galima daryti išvadą, kad muzikos terapijoje muzikavimo tikslas – muzikinio bendravimo galimybės sukūrimas; muzikavimo prioritetu tampa bendravimo procesas; o terapinio poveikio tikimybė įžvelgiama emocinio ryšio, lemiančio teigiamą tarpusavio sąveiką, kūrime. Muzikinis bendravimas, apsikeitimas jausmais ir emocijomis suteikia dalyviams pasitenkinimą, gyvenimo pilnatvės pojūtį, o kartu kelia norą patirti tai dar kartą.
Muzikinė stimuliacija. Muzika suteikia kompleksinius akustinius stimulus, skatinančius neurologinį vystymąsi. Muzika gali būti derinama su įvairialype stimuliacija, įtraukiant fizinį kontaktą: glostymą, sūpavimą, užmezgamas akių kontaktas. Atlikti neurofiziologinio garsų poveikio (auditorinės stimuliacijos) tyrimai vaikams rodo fiziologinius smegenų aktyvavimo pokyčius: yra stebimi padidėjęs deguonies sunaudojimas, kuris lydi neuronų veiklos suaktyvėjimą; smegenų kraujo tūrio ir hemoglobino oksigenacijos lygio pokyčiai abejuose smegenų pusrutuliuose.
Ankstyvas muzikinis stimuliavimas stabilizuoja tėvų – vaikų santykius, pagerina vystymąsi ir psichomotorinę raidą. Dažnai pas vaikus, turinčius fizine negalią, yra stebimas ir protinis atsilikimas, žemas dėmesio išlaikymo ir koncentracijos lygis, gebėjimas ilgesnį laiką išbūti veikloje, greitas nuovargis. Stimuliuojant vaiką smagios muzikinės veiklos pagalba pamažu yra didinama tolerancija stimuliacijai, ilgėja aktyvaus dalyvavimo epizodai, dėmesys tampa labiau sutelktas, ilgiau išlaikomas.
Muzikinė stimuliacija pagerina vokalizacijas, kalbos vystymąsi. Vaiko prieš kalbinių vokalizacijų imitavimas ir atspindėjimas yra esminė muzikinės sąveikos dalis. Tai ypač aktualu darbe su vaikais, kurių kalbos raida atsilieka. Šį esminį komunikacijos vystymosi etapą turėtų patirti abi pusės – tėvai ir vaikai. Muzikos suteikiama forma ir kalbos modeliavimas stiprina pasitikėjimą ir paverčia komunikaciją smagia žaidybine veikla, įgalindama tėvus, kuriuos paprastai gali varžyti apsikeitimas prieš žodine kalba su vyresniais vaikais.
Mg. Nadežda Kiseliova-Žukovska